Sakoma, kad religijos tema neišsemiama ne tik dėl žmonių noro ją interpretuoti, bet ir dėl pačios religijos neaprėpiamumo. Vytis Turonis – Marijos radijo savanoris - tęsia pamąstymus modernaus žmogaus ir nuodėmės santykio klausimu (pirma dalis).

Žmogus ir nuodėmė visais laikais buvo ir bus neatsiejami. Kaip vertinate tokią nuostatą?

Ir sutinku, ir ne. Matote, šis teiginys iš esmės yra labai žalingas. Jame slypi kažkas, kas nori mus atskirti nuo Dievo Gailestingumo. Kažkas, kas emocine prasme man asmeniškai asocijuojasi su politikoje skambančiu žodžių junginiu ,,real politic“. Ir visgi tame yra truputis tiesos, bet ne tiek, kad reikėtų nusiminti.

Biblija atskleidžia, kad nuodėmės nebuvo žmoguje jo sukūrimo momentu. Ką tai mums reiškia? Ogi tai, kad iš prigimties esame sukurti geri ir gražūs. Ir vis dėlto, kodėl tuomet, metams bėgant, jaučiame, jog mūsų dvasia apsunksta? Kodėl jaučiame, jog einame klaidingais keliais, ir darome mus bei artimą žeidžiančius sprendimus? Visi turbūt esame girdėję šį tą apie ,,prigimtinę nuodėmę“. Dažniausiai tai tik trupiniai, gandai ir iškreiptos interpretacijos. Retas kuris iš mūsų ryžtasi avantiūrai užeiti į parduotuvę, kurios vitrinos apdulkėjusios ir apsitraukusios voratinkliais, ir paprašyti šio to, kas neparodyta vitrinoje, kažko sau. Jei visgi ryšimės, prieisime ir prie ,,gimtosios nuodėmės“ nuplovimo. Suprasime, kad nuo gimtosios nuodėmės įvykio žmonija pasuko keliu, kuris atnešė ne džiaugsmą ir laimę, o nusivylimą ir neapykantą sau ir pasauliui. Nuo to momento galime pradėti kalbėti, kad žmogaus sužeista prigimtis yra lydima liūdesio ir kančios dėl atitolimo nuo Dievo.

Čia stabtelkime. Klausiu savęs, ar man tikrai reikia džiaugsmo? Ar aš noriu išgyventi stiprios Meilės idealą? Kalbu ne apie meilę kaip aistrą ar romantiką, o kaip Tą, Kuri dėl to, jog bučiau laimingas ne tik kažkur anapus, o jau čia ir dabar, dėl manęs atidavė savo Vienatinį Sūnų, todėl esu įsitikinęs, kad Kristus, įsteigęs Susitaikinimo sakramentą, o taip pat sumokėjęs kaltintojui mūsų skolą, amžiams sudarė Sandorą. Ir, kad tie, kurie Juo seks, nesusitaikys su jokia nuodėme. Nesakau, kad nedarys nuodėmių, bet, gavę Šventosios Dvasios įkvėpimą, skubės pas Tėvą prašyti atleidimo. Jis dėl skaudžios Jėzaus kančios niekada neatstums. Mes turime tuo patikėti. Jeigu šiandien mane kamuoja baimė ir netikrumas, aš turiu tuo patikėti, kad Bažnyčia per Šventąją Dvasią jau dabar skelbia Dievo gailestingumą mano sielai. Eikime išpažinties, jau šiandien.

Ką daryti, jeigu aš nemoku eiti išpažinties, nors esu pakrikštytas? Nebijoti. Tai pirmas dalykas. Jeigu padariau nuodėmių, dėl kurių man gėda, tai jas išpažinti ir parodyti, kad tikrai gailiuosi, reikia  drąsos. Prieikite prie kunigo, pasakykite, kad esate nusidėjęs Dievui ir žmonėms, kad gailitės, kad norite išpažinti savo nuodėmes, bet nežinote kaip. Niekas Jūsų neatstums, nes ne kunigas savo jėga veikia, o Tas, Kuris per jį veikia, nori, kad mūsų gyvenime įsivyrautų ramybė.

Taigi, nuodėmė yra viskas, kas atskiria mane nuo Meilės. Ir jeigu aš trokštu, kad mano gyvenimas liudytų artimo meilę, kad mano darbai būtų gailestingi ir niekas manęs negalėtų sugėdinti dėl nuodėmių, kad galėčiau nebebijoti nieko, turiu priimti Gailestingumą nuolankiai, nes Jis sutraukys tarp manęs ir nuodėmės visus saitus.

Taigi, pateikdamas savo vertinimą, galiu pasakyti, jei toks sakinys bus vartojamas, kaip savo tingumo ar klaidų pateisinimas, tai greičiau bus savęs apgaudinėjimas negu tiesa.

Ar įmanomas gyvenimas be nuodėmės? Kaip?

Šis klausimas labai geras, bet aš jį suprantu ne pažodžiui. Aš jį suprantu, kaip klausimą: ,,Ar mes galime jau žemėje būti šventi?“. Atsakymas – yra bent du keliai į šventumą.

Pirmasis kelias - tai stengimasis visomis savo išgalėmis  išvengti nuodėmės, kad nenusikalstume sau ir artimam, kad laikytumėmės Dievo ir Bažnyčios įsakymų. Labai sunkus kelias, bet, jei būtų lengva, argi būtų verta? Tikrai daug žmonių kasdien pabunda su dideliu pasiryžimu nebenusidėti bent šiandien, tačiau neretai nusivilia labai greitai, net galbūt pirmo kontakto su kitu asmeniu metu. Tas pats ištinka ir priėjusius išpažinties. Kokia dovana?! Nuodėmių atleidimas iš gailestingumo. Aš nevertas. ,,Eik ir nebenusidėk”. Ir tada sukirba mintis, kad tikrai noriu išvengti nuodėmės. Aš nebenusidėsiu. Vienas. Du. Trys. Nors imk ir apsigręžk vėl stoti prieš Dievą išpažinti, kad nusidėjau. Truputį panašu į desperaciją, bet nenusiminkime, mes neturime tapti paranojikais ar smulkmeniškais. Užtenka po išpažinties pasakyti: ,,Jėzau, pasitikiu Tavimi.“

Ir pažiūrėkime, koks kitas kelias į šventumą.

Antrasis kelias yra ne ką lengvesnis, nors gal iš pažiūros norėtųsi jį tokiu pripažinti. Tai šventumo kelias per gailestingumo darbus, žodžius ir maldą. Lk 6, 36–38 „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“.

Siūlau perskaityti tekstą apie gailestingumo darbus.

Kodėl mums gailestingumas toks svarbus? Ogi todėl, kad tai pati svarbiausia Dievo savybė. O jeigu esame sukurti pagal Jo Paveikslą, tai turime būti panašūs. Šv. Sesuo Faustina savo dienoraštyje prašo Dievo, kad šis jai suteiktų malonių žengti šventumo keliu per gailestingumą. Ji prašo, kad Jos akys būtų gailestingos, kad niekada neįtarinėtų ir neteistų pagal išorę, bet įžvelgtų tai, kas artimo sieloje yra gražu, ir ateitų jiems į pagalbą; kad Jos klausa būtų gailestinga, kad pasilenktų prie artimo poreikių, kad Jos ausys nebūtų abejingos artimo kančioms ir aimanoms; prašo, gailestingo liežuvio, kuriuo niekada neigiamai nekalbėtų apie artimus, bet kiekvienam turėtų paguodos žodį; meldžia, kad Jos rankos būtų gailestingos ir pilnos gerų darbų, kad išmoktų daryti artimam vien gera, o sau prisiimti sunkesnius, labiau varginančius darbus. Kaip dažnai mes bėgame nuo to? Ieškodami lengvesnio kelio tik nusiviliame. Štai kodėl turėtume prašyti savo maldose, kad net mūsų kojos būtų gailestingos, kad visuomet skubėtume su pagalba artimam, nugalėdami nuovargį ir išsekimą. Tikrasis mūsų poilsis gali būti paslaugumas artimam. Tai tėra tik gražios svajonės, jeigu viską bandytume pasiekti vieni patys. Juk tobulumas aiškiai viršija mirtingojo žmogaus jėgas, visgi tiems, kurie valgo Jo Kūną  ir gyvena per amžius, tai yra pasiekiama kantrybe ir begaliniu pasitikėjimu Viešpačiu.

Taigi, nors nuodėmingame pasaulyje sunku būti jos nepaliestu, juk net jei patys nedarytume nuodėmių, visada atsiras kas skaudins mus darbais, žodžiais ar apsileidimais, mes  Jo padedami galime eiti šventumo link. Juk šventumas yra malonė, kuriai esame pakviesti per krikštą. Ir gailestingumo perkeistas gyvenimas yra kelias, kuris žavi ir užgniaužia kvapą savo grožiu. „ Kokiu saiku seikite, tokiu ir Jums bus atseikėta“ Lk. 6, 38.