Beje Kristoferis Marlou - anglas, su zydais neturintis nieko bendra. Pridesiu nuoroda i rusiska Wiki, bet galima skaityt ir bet kokia kita kalba:

http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9C%D0%B0%D1%80%D0%BB%D0%BE,_%D0%9A%D1%80%D0%B8%D1%81%D1%82%D0%BE%D1%84%D0%B5%D1%80

Tata, priminsiu, kad zydai irgi turi religija ;)

Kristoferis Marlou negali būti religijos ir nuodėmių buvimo ar nebuvimo ekspertu, nes jis - Maltos žydas. O juk Kristų, kad paneigti Krikščionybę, prie Kryžiaus irgi prikalė žydai.:D

Miela Ingute*, nepykstu aš ant Tavęs, nes Tu nesi įžūli ir Tavo "nesąmonės" man visai priimtinos. O klysti arba savo išminties labirintuose paklysti yra visai žmoniška. Garsusis Albertas Einšteinas, apie save laikančius "neklystančiais", yra pasakęs auksinį posakį: "Žmogus, kuris niekada neklydo, niekada nebandė padaryti ką nors naujo. Dauguma žmonių nebando daryti nieko naujo dėl baimės suklysti. Tačiau žmogus, patyręs nesėkmę, apie tai, kaip laimėti, sužino daugiau nei tas, kurį sėkmė aplanko iš karto".
O apie nuodėmę galiu pasakyti indų išminties knygos "Bhagavad-gita" žodžiais: " Trys vartai atveria kelią į pragarą.Tai geismas, pyktis ir godulys. Kiekvienas sveikai mąstantis žmogus turi juos apeiti, nes jie veda sielą į pražūtį". Mano manymu, laikant šiuos vartus uždarais, nereikės tiek daug vargti, prašyti pas nuodėmingesnį už save (liaudies patarlė sako: "Kristus buvo basas, o kunigai aukse kasas") būti tarpininku, kad gauti nuodėmių atleidimą, o po to "ramia sąžine" toliau skęsti nuodėmių liūne.

I count religion but a childish toy,And hold there is no sin but ignorance. - Christopher Marlowe


Religija man tarsi vaikiskas zaislas. Manau, kad nuodemiu nera, - yra tik nezinojimas. – Kristoferis Marlou.

Inga*, steigti racas.lt - NE klubą? Visai kaip anoniminių alkoholikų. Pasiekimas bus, kai negersit šešias dienas. Chi

Tata, a Tata, jus zinokit ant Ingutes* nepykite karts nuo karto as cia biski nesamones rasineju ir bunu izuli, bet ne is blogos valios. Mane vis tas nuodemingas pasaulis bando i savaja puse patraukti. Bet seip as Inga, geros sirdies, bet megstu ir kandziotis. Anksciau skaitydavau tiktais bernardinus.lt ir zurnalistika kitaip, bet pradejau skaityti raca.lt ir tai mane ismuse is veziu, jauciau kaip mano pilkoji mase destabilizuojasi ir visas sventumas dinksta.
Gal z-analitikas buvo teisus kad racas.lt skaitymo padariniai yra neatstatomi, bet as pasistengsiu buti gera, bet ne visada kartais as pasikandziosiu. As zinokit sugalvojau ikurti facebooke kluba toki "As neskaitau racas.lt, man rebilitacija"
:D
Zinokit tata, reikia myleti savo artimuosius ir jiems padeti.
Zinote, bet pasaulis vis blogeja ir blogeja. Gimines pykstasi, kartais su pasaliniu zmogumi sutari daug geriau negu su artimu giminaiciu. Kur tas pasaulis ritasi kaip atitaisyti sita tamsoje isykstanti geri. Paziurekite kokie vaikai pasidare ziaurus ir negerbia vyresniu. Visa tai daro Piktasis ir piktojo pasiuntiniai - blogoji ziniasklaida. Piktasis Siaurusevicius ant juodo zirgo. Ka musu vaikams televizija rodo siaubas. Kaip visa tai atitaisyti? Kaip paversti pasauli i gerio puse.

Septintajame praeito šimtmečio dešimtmetyje,kada nei Vytis Turonis, nei mūsų mieloji Ingutė* dar net nebuvo gimę, įžymus rusų rašytojas ir psichologas Jurijus Riurikovas rašė, tarsi šiuos šauniuosius jaunuolius būtų pažinojęs: "Meilės psichologijoje yra vienas pagrindinis bruožas - kuo daugiau mes gero darome kitam, kuo daugiau, darydami jam gera, įdedame savo sielos, tuo labiau mūsų pasąmonė linksta į tą žmogų.
Mūsų paslėptam jausmui brangiausi tie, kuriuose mes tarsi apgyvendiname savo sielos dalelę. Ir kuo daugiau to mūsų "aš' apsigyvena kitame žmoguje, tuo brangesnis jis tampa mūsų pasąmonės gelmėms. Tai keistokas žmogaus psichologijos dėsnis. Deja taip yra. Su žmogumi kuriame apgyvendiname dalį savęs, mus sieja nauji papildomi saitai. Mus traukia prie jo dviguba trauka: gėrėjimasis tuo kas yra jo, taip pat ir tuo, kuo praturtiname jo asmenybę mes.
Tai, matyt, pati svarbiausia žmogiškosios psichologijos ypatybė".

Per šias garsaus psichologo mintis tikriausiai galime rasti paralelę tarp žmogaus nuodėmingumo ir meilės Dievui. Kokia gali būti meilė Dievui, noras gyventi dorai, be nuodėmės, pagal Dekalogą, jeigu dauguma gyvena pagal principą "Žmogus žmogui vilkas", nejausdami nei meilės , nei pagarbos artimam savo, o ką jau kalbėti apie "nepažįstamą".

Ir pora žodžių mielai Ingutei*, apie ją kamuojantį galvosūkį apie smegenų dydį. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad smegenų dydžio ir proto santykis nėra pastovus dydis. Kai kurių jaunų žmonių didelėse smegenyse randama tik tamsios dėmės, na gal dar viena kita mintis apie "taurelę ir mažai raugintą agurkėlį" :D, o mažose senuolių smegenyse šėlsta išminties uraganai. Be to smegenų ląstelės gimsta ir miršta, o riebalų gyvena amžinai :).

O sventasis, o sventasis Vyti. Daugiau tokiu vaikinu turetu buti pasaulyje, kurie turi toki stipru tikejima ir dvasias gailestingumo kaip tu. Visas pasaulis paskendes nuodemiu klane nes tos nuodemes pigios. Visi uzmirso dvasini pena. Aplinkui vien piktojo seklos prisetos. Vyti man labai patinka kaip tu destai sventumo apraiskas. Vyti nepasiduok piktajam ir jo vilionems islik sventasis.
Idomu kur dingo antrasis pagal sventuma cia zmogus sventasis Tata. Mane vis kamuoja egzistencinis klausimas Kodel Jaunimo smegenu turis vis dideja, senimo vis mazeja?
Dievas su jumis sventieji mano.