Artėjant didžiausiai religinei pavasario šventei, kalbos apie blogybes prilygtų užuolaidų užtraukimui, kai po žiemos pirmą kartą šviečia saulė, tad, nors be problemos nėra diskusijos, šįkart problema nekasdienė (o gal tokia kasdienė, kad retas atkreipia dėmesį?). Mintimis apie modernaus žmogaus ir nuodėmės santykį dalijasi Vilniaus universiteto Teisės fakulteto trečio kurso studentas, Marijos radijo savanoris Vytis Turonis.

Žmogus modernėja. O religija?

Jei kalbame apie modernumą kaip pažangą, tuomet esame verčiami patikėti prieš klausimą išsakyto teiginio teisingumu. Visgi aš suabejočiau, kad industrijos ir ekonomikos pažanga yra ir žmonijos, kaip visų individų grupės, asmeninio tobulėjimo rodiklis. Juk kiekvienas išradimas ar atradimas yra konkrečių asmenybių nuopelnas, tačiau visuomenei kyla noras prisiimti juos kaip savo asmeninio tobulėjimo rezultatą.

Dar daugiau - ši klaida neišvengiamai paliečia žmogaus dvasinį pasaulį. Mes tiesiog susiauriname pažangos sritį iki žmogaus kūrinių pažangos. Šviesios atminties popiežius Jonas Paulius II yra  rašęs, kad šiandien technologinė pažanga yra nuėjusi daug toliau už individo dvasinį tobulėjimą.

Dažnai tenka susidurti su įvairaus amžiaus žmonių grupių požiūriu, esą jie viską žino apie savo tikėjimą ir tai yra tik tuščias reikalas, tačiau daugelis katalikais save laikančių žmonių net Evangelijos nėra skaitę – nereikia bijoti to pripažinti.  Mes gyvename tamsybių ir prietarų laikais, kurie už viduramžius yra tuo baisesni, kuo daugiau turime galimybių prieiti prie sielos maisto ir sąmoningai to nedarome dėl tinginystės ir aklo atsiribojimo. Tada tikrai esame kaip avys be piemens.

Žvelgiant optimistiškai, tikinčiųjų pasaulis gali džiaugtis, kad, bėgant metams, nuostabių Dvasios paliestų žmonių tikėjimo liudijimų ir teologijos, istorijos, fizikos bei kitų mokslų dėka galime aiškiau suvokti Dievo veikimą žmonijos ir visatos istorijoje. Ir netgi surasti atsakymą į kertinį kiekvieno žmogaus klausimą - ar Dievas yra? Ir jeigu Jis yra Tas, Kuris yra, ką man dabar daryti? Todėl šį klausimą reikėtų perfrazuoti taip, kad kiekvienas savęs paklaustume: ar turiu poreikį ugdyti save ne tik socialiai, bet ir dvasiškai? Ir jeigu taip, ar mane pasotina tas dvasinis maistas, kuriuo šiandien save maitinu?

Tiek dvasinis, tiek technologinis progresas neturi sustoti ir nesustos, tačiau neturėtume pamiršti, kad visa medžiaga progresui jau yra ir buvo dar iki mūsų gimimo. Omnia instaurare in Christo ( red.past. - visa atnaujinti Kristuje)!

Kas yra nuodėmė? Ir ar modernūs laikai keičia nuodėmės sąvoką?

Jūs tikitės, kad pasakysiu jums kas yra nuodėmė? Žinoma, juk apie tai šis interviu. Norėtumėte, kad įvardinčiau vieną iš galimų apibrėžimų? Iš tikrųjų šiais įdomiais laikais viską galima labai greitai patikrinti, gauti atsakymus, apibrėžimus, palyginti nuomones, o tuomet gali susidaryti įspūdis, kad ir Tiesa  reliatyvi, bet toli gražu taip nėra.

Nereikia apsimetinėti, kad mes nežinome, kas yra nuodėmė. Juk visi esame ją išgyvenę. Visgi, manau, kad nuodėmės pasekmė ir yra geriausias paaiškinimas, kas tai yra.  Toji yra išimtinai susijusi su žmogaus ir Aukščiausiojo santykiu, žmogaus atitolimu nuo Jo. Nuodėmė visada niokoja žmogaus sielą, deformuoja žmogaus viduje tai, pagal ką Dievas sukūrė žmogų. Ir nesutikčiau, kad nuodėmė yra moralinė sąvoka. Tokiu atveju, pasikeitus moralei, galėtume taisyti ir nuodėmės apibrėžimą. Tikrai netikinčio žmogaus sąmonėje nuodėmė neegzistuoja, tačiau šie žmonės neturėtų tuo didžiuotis, nes, jeigu jiems neegzistuoja nuodėmė, tai ir Dievo gailestingumas juos aplenks.

Visiems rekomenduoju paskaityti Glorijos Polo knygą „Aš stovėjau prie Dangaus ir pragaro vartų“. Šios moters liudijimas atskleidžia realias nuodėmingo gyvenimo pasekmes. Kažkodėl ankščiau mąsčiau, kad nuodėmė mums yra duodama kaip nemokama alternatyva tada, kai ,,nebeturime jėgų‘‘ laikytis Dievo Kelio. Liudijime atradau, kad nuodėmė turi savo kainą. Tai privertė mane susimąstyti, ar tikrai galiu sau leisti būti toks silpnas ir bevalis.

Kad nenutolčiau nuo Dievo, man padeda Sąžinė. Pomodernybės laikais kyla pavojus atsisakyti Sąžinės, kaip instrumento, neleidžiančio širdžiai sukietėti. Šis instrumentas yra mums nepavaldus, todėl ir nepatogus - todėl ir tobulas. Skaitytojas gali su manimi ginčytis sakydamas, kad yra daugybė žmonių, atrodančių lyg be Sąžinės, dėl to sunku kažką apie juos gero pasakyti. Taip nutinka dėl to, kad atitolimas nuo Dievo mus labai nuskurdina ir iš kūrėjų pasidarome griovėjais ir naikintojais. Iš pradžių sunaikiname tai, kas yra aplink mus, o po to ir save pačius. Tai galėtų būti atsakymas tiems, kurie laiko nuodėmę tik specialiai sukonstruotu baubu atgrasyti žmones nuo gyvenimo ,,malonumų‘‘.

Yra žmonių, kurių Sąžinė nutilusi, tačiau, jei suprasime ją kaip autoritetą, pastebėsime, kad joks autoritetas ilgainiui nebeduos mums vertingų patarimų, jei matys, kad mes į juos neįsiklausome.

Kartą teko girdėti vieną tikrai gražią istoriją, kuri labai tiksliai atskleidžia asmens ir nuodėmės santykį artėjant prie šventumo. Įsivaizduokite didelį ir tamsų kambarį. Jūs stovite pačiame kambario kampe. Jo viduryje stovi milžiniška žvakė, kurios liepsna yra vienintelis šviesos šaltinis. Ji skleidžia tolygią šviesą ir, nors šalia jos  šviesu, ten, kur stovite Jūs, kambario kampe, šviesa neatsklinda. Tokioje prietemoje šiek tiek nejauku ir Jūs einate arčiau žvakės. Artėdami, ant savo drabužių pamatote tamsius šešėlius. Paėję dar arčiau suprantate, kad tai – dėmės, tačiau tik kelios, einate dar arčiau, matote, kad šviesa apšviečia dar daugiau ir Jūs aiškiau regite savo apdarą, ant kurio dabar įžiūrite dar daugiau mažesnių dėmių, kurių prietemoje negalėjote matyti. Galiausiai, Jūs atsiduriate visai arti žvakės. Jos šviesa Jus visiškai išvaduoja iš tamsos gniaužtų. Ir Jūs regite, kad ant Jūsų drabužio sunku rasti nesuteptos vietos. Nustembate. Vaizdelis, švelniai tariant, nekoks.

Būdamas tamsoje galėjau būti tikras, kad su tokiu apdaru nors į balių eik, o dabar, stovėdamas žvakės šviesoje, mieliau traukčiausi į tamsą, kad niekas niekas manęs nepamatytų, nes pačiam darosi labai gėda.

Tokia baisi istorija. Gal geriau likti tamsoje ir galvoti, kad mūsų apdarai yra švarūs? Mhm...  Reikia drąsos eiti į Šviesą, nes Ji mums atskleidžia Tiesą apie mus pačius, apie tai, kokie esame iš tikrųjų. Jei Tiesa mums nepatinka, tai dar nesuprantame, kad Šviesa nėra tam, kad mus sugėdintų. Ji tam, kad galėtume tikrai tapti tokiais, kokiais norime būti. Tokiais, kokiais save įsivaizduojame ir dar laimingesniais.

Taip, pikti ir širdyje nuliūdę žmonės norėtų, kad niekada sau neužduotume klausimų apie tai, kas yra nuodėmė, kaip ji veikia, kaip jos išvengti... Jie norėtų, kad mes pasiklystume savo buitiniuose ar perdėm filosofiniuose pokalbiuose, kad atrastume savo „tiesą“ ir toliau gyventume kaip gyvenę, kad niekas taip ir nepasikeitų, o Tikėjimas, Viltis ir Meilė būtų ne mūsų gyvenimo pamatas, bet kažkas svetimo ir nerealaus, kad, susidūrus su tyliu sąžinės priekaištu, tiesiog jautrumo nuodėmei kartelę vėl nuleistume žemyn.

Teisės moksle, rodos, viskas paprasta: teisėta, neteisėta... O kur riba  tarp gėrio ir nuodėmės? Kaip ją rasti?

Žinios mums padeda ir vienu, ir kitu atveju. Būtina žinoti įstatymus, kad suprastume, kas yra teisėta. Turime normą, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Taip yra todėl, kad žmonės būtų skatinami aktyviau domėtis savo teisynu ir kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui šiuo pasiteisinimu.

Atrodo, kad Įstatymo Leidėjas gerai supranta savo žmonių pažeistą prigimtį. Tačiau paradoksalu - kada kalbame apie Kūrėją ir Jo mums duotus įsakymus, šitos normos mes neberandame. Dievas yra teisingas, todėl neužkrauna žmogui didesnės naštos negu jis gali pakelti. Jeigu žmogus nepažįsta Kristaus - išgirdimas, kad toks buvo, ar perskaitytas straipsnis nesiskaito,- bet vadovaujasi savo sąžine ir ieško Dievo, tuomet tokiam asmeniui nuodėmė bus tai, kas prieštarauja jo sąžinei. Tačiau dar kartą pakartosiu, kad tai tinka tik asmenims, kurie objektyviai nėra pažinę Kristaus mokslo - priėmę krikšto sakramentą jokiu būdu neįskaitytini,- nes pažinusieji turi laikytis Jo mokymo, kurį visada remia sąžinė. Kalbant apie kitas religijas, jų išpažinėjai turėtų sąžiningai laikytis savo kelio.

Yra toks pasakymas, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Išties, manau, kad, kalbėdami apie nuodėmę, privalome atsiminti, kad mūsų Dievas yra gailestingumo Tėvas. Jėzus tą mums primena ir patikina, kad, jeigu mes, būdami netobuli, norime duoti savo vaikams kas gera, tai Tėvas, būdamas tobulas, tikrai mūsų neatstums, kad ir kiek paklydę ir praklaidžioje grįžtume pas Jį. Atsivertę Evangeliją rasime palyginimą apie sūnų palaidūną. Skaitydami ją pastebėkime, kad Tėvas neklausinėja apie tai, kur sūnus buvo pradingęs, kur iššvaistė pinigus. Jis džiaugiasi, kad šis grįžo pas Jį.

Riba tarp gėrio ir blogio yra labai aiški, tik turime trokšti eiti link Šviesos ir Kelyje nebijoti pamatyti savo klaidų, nes, jei tik leidžiame, Jis visą daro nauja. Ir nebūkime tie, kuriems pamatyti ribą tarp gėrio ir blogio reiškia vaikščiojimą paribiais, lyg tai mus išlaisvintų. Tuomet rizikuotume niekada neatrasti, ką reiškia Kristaus žodžiai:  Mt 12, 1–8 „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“.

Tęsinys - Šventumas, žmogus, nuodėmė: amžina religijos dėlionė