„Ar jūs kada nors domėjotės, kodėl žąsys, besiruošdamos į pietus žiemoti, visuomet skrenda V formos būriais? Pagalvokite apie tai, ką mokslas atrado šiuo klausimu. Kiekvieną kartą, mosteldamas sparnu, paukštis sukuria kylančią oro srovę iškart už jo skrendančiam paukščiui. Skrisdama V formos būriu, visa grupė padidina skrydžio atstumą mažiausiai 71 procentu palyginti su tuo, kurį kiekvienas paukštis galėtų nuskristi atskirai.
Kai žąsis iškrenta iš eilutės, iškart pajunta stabdymą ir oro pasipriešinimą, todėl skuba grįžti į rikiuotę, kad pasinaudotų priekyje skrendančio paukščio keliama jėga.
Kai pirmoji žąsis pavargsta, ji pasitraukia į eilutės pabaigą, o jos vietą užima kita. Žąsys iš eilutės galo savo gagenimu ragina priekyje skrendančius paukščius nemažinti greičio.
Galiausiai, tai yra labai svarbu, kai žąsis suserga ar susižeidžia ir atsilieka nuo viso būrio, dvi kitos žąsys seka jai iš paskos, padeda jai ir apsaugo. Jos pasilieka su nukritusia žąsimi, kol ji pasveiksta arba miršta; ir tik tuomet jos pakyla ir pačios, ar su kitu būriu pasiveja saviškes.“
ANONIMAS
Iš „VERSLO MENAS. SEKANT MILŽINŲ PĖDOMIS“
Parašyta taip, tarsi žmogus turėtų susigėsti savo nemokėjimo kruopščiai ir sąžiningai bendradarbiauti su kitais bei pačiu savimi. Dairausi, ar yra susigėdusių... Ne?
Perfrazavus:
Ar jūs kada domėjotės, kodėl žmonės per Gyvenimą neskrenda? Pagalvokime apie tai, kol mokslas nieko neatrado šiuo klausimu. Kiekvieną kartą, mosteldamas sparnu, žmogus sukuria įkvepiantį pavyzdį iškart už jo skrendančiam žmogui. Skrisdama V formos būriu, visa grupė padidina savo galimybes surasti Laimę.
Kai žmogus iškrenta iš eilutės, iškart pajunta įkvėpimų trūkumą, pavyzdžių nebuvimą, todėl skuba grįžti į rikiuotę, kad pasinaudotų priekyje skrendančio žmogaus sukeltomis įkvėpimo ir sektino pavyzdžio bangomis.
Kai pirmasis žmogus pavargsta, jis pasitraukia į eilutės pabaigą, o jo vietą užima kitas. Žmogus iš eilutės galo savo norais pasiekti Laimę ragina priekyje skrendančiuosius nemažinti greičio.
Galiausiai, tai yra labai svarbu, kai žmogus suserga ar susižeidžia ir atsilieka nuo viso būrio, du kiti žmonės seka jam iš paskos, padeda ir apsaugo. Jie pasilieka su nukritusiu žmogumi, kol jis pasveiksta arba miršta; ir tik tuomet patys ar su kitu būriu pasiveja saviškius.
Ko mums trūksta, kad mokėtume taip skristi per Gyvenimą?
...]
