Prieš kelis mėnesius Vilniuje vykusios seksualinių mažumų eitynės „Už lygybę“ abejingų nepaliko, o atgarsiai, nuvilniję per Europą, nešė žinią apie tolerancija nespinduliuojančius lietuvius. Bet sumaištis nurimo, pasisakymai pritilo, netolerancija tiek eitynių dieną, tiek ir dabar - neišmatuojama, tik probleminiai klausimai išliko tie patys.

Lietuvos gėjų lygos (LGL) pirmininkas Vladimir Simonko ir projektų koordinatorius Eduardas Platovas pasakoja apie įvykius, problemas ir diskriminaciją iki ir po eitynių. Kas pasikeitė?

Prisiminkime eitynes „Už lygybę“. Kokios mintys ir įspūdžiai praėjus keliems mėnesiams po renginio vis dar sukasi galvoje?

Vladimir Simonko. Eitynės įprasmintos. Aš manau, jog nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų neturėjęs nuomonės dėl šio įvykio. Net ir neigiami incidentai kaip kai kurių Seimo narių išsišokimai tik parodė, kad mes darėme tai, kas privertė daugumą Lietuvos piliečių susimąstyti apie LGBT (red. past. – lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) bendruomenės vietą jų gyvenime.

Taip pat šiose eitynėse dalyvavo labai daug aukšto rango užsienio svečių, o jų dalyvavimas yra susirūpinimo dėl esamos situacijos Lietuvoje ženklas.

Eduardas Platovas. Visuomenei nežinomas niuansas yra tai, kad kitų didžiųjų Europos miestų merai rašė laiškus Vilniaus savivaldybei ir merui skatindami nedrausti eitynių. Tokių laiškų buvo apie dvi dešimtys.

Prieš eitynes ir jų metu žiniasklaida šaukte šaukė seksualinių mažumų tema. Dabar tyla. Ironiškai norisi paklausti – problema išspręsta?

V. S. Nemanau, kad problema išspręsta, šis renginys organizuotas tam, kad būtų atkreiptas dėmesys į problemą, o ne į problemos sprendimą. Renginiu problemos neišspręsime, mes tik iškėlėme klausimą į aukščiausią diskusijos lygmenį, kuomet net Prezidentei teko pasisakyti, kas yra visiškai neįprasta. Mūsų šalyje viena valdžios šaka ne visada mano, kad kai kurių bendruomenių nariai yra po žmogaus teisių stogu. Tačiau šį kartą policija, prezidentūra, savivaldybė pasisakė, Seimas taip pat buvo įtrauktas. Tai teigiami aspektai.

O diskusija, žinoma, toliau nevyksta. Galima tik pasidžiaugti, kad eitynių dėka Seime buvo įkurta Seimo narių grupė „Už lygybę“, nes anksčiau to nebuvo.

Stojusi tyla nėra gerai, bet tai natūralu. Reikia būti labai naiviu, kad galėtum galvoti, jog kilusi diskusija tęsis. Tam dar reikės eitynių, o jų, kiek reikės, tiek ir bus. Yra sakančių, esą kam reikalingos eitynės – pakanka kalbėtis. Gerai, kalbėkimės. Jei parodyčiau statistiką, kiek mes esame kalbėję, jūs nustebtumėte.

E. P. Žiniasklaida irgi gudrauja, reikšdama įvykių poreikį. Seminarai ir konferencijos vyksta nuo 1993 metų. Ir kas iš to? Jei būna viena apžvalgėlė apie konferenciją, viskas ja ir baigiasi. Kol nėra priešpriešos su viešai išėjusiaisiais į gatvę, žiniasklaidai neįdomu.

Pirmas didelis žiniasklaidos dėmesys seksualinių mažumų klausimui buvo 1995 metais, nes tuomet buvome atidarę savo centrą ir jau nuo tada vyksta diskusija su visuomene, bet ne visi nori ją išgirsti. Mes matome labai ryškų kontrastą, kas buvo prieš įstojant į Europos Sąjungą ir kas vyksta dabar.

V. S. Dabar daug kas mėgsta sakyti, kad netolerancija ir smerktinas požiūris į kitoniškus žmones yra tarybinis palikimas. Tai dabar mes turime vertinti, kad 53 Seimo nariai (red. past. – pasirašę prašymą panaikinti leidimą seksualinių mažumų eitynėms Vilniuje) yra tarybinių laikų palikimas?

Nepakantumo yra visur ir nereikia galvoti, kad kažkokioje įstaigoje netolerancija didelė, kažkur – netolerancijos nėra. Jos pakanka visur.

E. P. Deklaruojamos tikrosios lietuviškos tradicinės šeimos vertybės, o mes esame supriešinami su jomis. Bet kokia logika remiamasi gretinant tokius dalykus? Jeigu kalba pakrypsta apie LGBT, taip pat kalba pakrypsta ir apie tradicines šeimos vertybes bei jų niokojimą, o tuomet skrieja priekaištas, esą mes prisidedame prie mažo gimstamumo. Kuo kalti homoseksualai, jeigu heteroseksualai nenori gimdyti vaikų? Tai propagandos triukas. Galima mus kaltinti, neva mes propaguojame tam tikrus dalykus, bet šiuo metu Lietuvoje taip pat yra nuolatos kartojami ne itin logiški pasisakymai. Tokia propaganda sėkmingai naudojama.

Koks žiniasklaidos vaidmuo šiame reikale: propagandos skleidimas, seksualinių mažumų klausimo nušvietimas?

E. P. Po „Baltic pride“ renginių buvo publikuojama pakankamai analitinių straipsnių, o daugelis apžvalgininkų pasisakė už šias eitynes. Šis renginys buvo tarsi pūlinio prasiveržimas: jis augo jau nuo 2007 metų, kai bandėme rengti du viešus renginius su trisdešimties metrų ilgio vaivorykštės vėliava, tačiau atsimušėme į sieną. Eitynės - tai ir trejų metų žiniasklaidos diskurso kulminacija, todėl visiems buvo ypač įdomu.

Žiniasklaidos priemonėse tam tikri projektai dabar daromi labai primityviai: kviečiami mes ir, pavyzdžiui, Seimo narys Petras Gražulis, neva tai oponentai. Tai nėra oponentai, tai iš anksto sustrateguota situacija.

Kitas dalykas, laukdami „Baltic pride“ eitynių žmonės tikėjosi pramoginio renginio.

V. S. Žiniasklaidos vaidmuo kintantis, o eitynių dienomis kiekvienas save gerbiantis žurnalistas jautė pareigą pareikšti poziciją. Tie, kurie tikėjosi pramoginio šou, buvo paveikti klaidingos žiniasklaidos pateiktos informacijos.

Kaip žiniasklaida turi nušviesti homoseksualumo klausimą?

E. P. Turi būti akcentuojamas žmogaus teisių kontekstas, nes kol kas dominuoja mintys, esą homoseksualai prašo specialių teisių, bet juk niekas nieko neprašo, tos teisės tiesiog yra. Kita problema, kad homoseksualumas pateikiamas su amoralumo skraiste.

Mes kalbame apie propagandą, žiniasklaidos žaidimus, o kas iš viso to laimi?

E. P. Lietuvoje įžvelgiu nepagarbų požiūrį į religines ir seksualines mažumas. Religinės mažumos iškart apšaukiamos sektantais todėl, kad tai yra spyglys katalikų daugumai, o seksualinės mažumos – blogis, nes daugumai tai nepatogi grupė, kuri neva griauna jų šeimos ir viso gyvenimo supratimą. Į šias dvi grupes Lietuvoje požiūris yra hipertrofuotas, nors pagal žmonių skaičių jos nekelia jokios grėsmės.

V. S. Kalbant apie mūsų bendruomenę, asmenų skaičius yra mažas ir jis toliau mažėja. Nėra statistikos, bet ir be jos matoma, kad jaunas žmogus neretai sėda į traukinį ir išvažiuoja iš šalies: jam atrodo, kad čia pasilieka visos problemos, nes kitur jis gali būti savimi. Bėda ta, kad niekas neanalizuoja, kas bus toliau. Išvykęs asmuo gaus darbą, svetur liks dirbti, mokesčiai plauks ten pat, susiradęs partnerį neabejotinai pasiliks ten. Tuomet man nesuprantamos valstybės deklaracijos apie veiksmus stabdyti emigraciją. Pirmiausia, reikia pagarbiai žiūrėti į žmogų.

Netolerancija yra lengvai pakurstoma, tuomet formuojasi netolerantiškos grupės ir ištisi netolerantiški miestai, tačiau apie tai valstybė kalbėti nenori, o nevyriausybinės organizacijos dar ir į kampą spaudžiamos.

Kokios organizacijos, įstaigos yra linkusios sėsti prie stalo ir ieškoti atsakymų į probleminius homoseksualų organizacijų klausimus?

E. P. Dialogas vyko su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei kitomis organizacijomis, o dabar kalbamės vos su pavieniais Seimo nariais. Atėjus naujiems valdantiesiems, priimtoje Vyriausybės programoje buvo deklaruojamas lygių teisių politikos tęstinumas, buvo vardijami visi pagrindai, bet, aišku, be mūsų – lytinės orientacijos punkto ten nėra. Politiniai vėjai labai stiprūs.

V. S. Kai mūsų organizacija apie tai prakalbo ir ėmėme rengti viešas publikacijas, klausytis mūsų retai kas norėjo, o atsakymas buvo vienas, esą nereikia dėl to nerimauti, tačiau juk programiniai dokumentai labai svarbūs, vėliau jais remiamasi. Dabartinė valdžia nutraukinėja visus dialogus, kurie buvo sukurti anksčiau.

E. P. Visuomenėje pokyčiai negalimi, jei niekas iš aukštų valstybės pareigūnų apie tai nekalba ir su visuomene nekomunikuoja. Iš tikrųjų, yra nesuvokiama, kad visos mūsų grupės likimas priklauso nuo politinių vėjų.

V. S. Kol tolerancijos nepadaugės, tol politikai į mus palankiau nežiūrės... Tai uždaras ratas ir tik pilietiškai drąsūs žmonės jį gali išardyti.