Šiuolaikinėse visuomenėse nepasitikėjimas politikais ir politika yra sudedamoji politikos dalis. Prancūzų politikos filosofas Pierras Rosanvallonas pastebi, jog šių dienų demokratija yra kaltinama nutolusi nuo savo tikrojo modelio, o ši situacija esą yra „demokratijos žlugimas“, krizė ir t. t. Tačiau tos „tikrosios“ demokratijos niekada ir nebuvo, tai greičiau mitas, dėl kurio palaikomas šiuolaikinės, „žlugusios“ demokratijos burbulas. Žmonės įprato vaikytis utopinės demokratijos vizijos ir dabartinę demokratiją kaltinti esamomis ar neesamomis nuodėmėmis. Antikinė Graikija, kurioje glūdi demokratijos ištakos, dažnai yra traktuojama kaip vieta, kurioje demokratija tikrai „veikė“, o jos demokratinis modelis yra visuotinai laikomas idealios demokratijos pavyzdžiu. Tačiau vis dėlto graikų demokratija ir šiandieninė demokratija reiškia visiškai skirtingus dalykus, nes visiškai kitokios yra visuomenės ir jų problemos. Kol visuomenė vaikysis utopinio idealo, kurio ji pati niekada „nepačiupinėjo“, tol ir šiandienos demokratija, ir ateities, bus palydima negatyvių konotacijų. Anot Rosanvallono, demokratija yra „nepilna“ ir ji tokia buvo visada. Kitaip tariant, niekada nebuvo visiškai demokratinės santvarkos. Taigi, nėra ir nebuvo idealios demokratijos. Idealios demokratijos modelis yra siekiamybė, utopija, tačiau ne realybė. Ir nesvarbu, ar mes kalbame apie Lietuvą, ar apie kurią kitą valstybę.

Šiuolaikinę demokratiją Rosanvallonas apibūdina terminu „kontra-demokratija“. Kontra-demokratija nėra priešinga demokratijai, bet yra demokratijos forma, kuri sustiprina demokratiją kaip savotiškas ramstis. Kitaip tariant, kontra-demokratija yra autentiška politinė forma. Kontra-demokratija yra nepasitikėjimas demokratija. Rosanvallonas išskiria tris demokratinio nepasitikėjimo valdžia rūšis: priežiūra, prevencija ir juridizacija. Priežiūra pasireiškia valdžios veiksmų tyrimu, stebėjimu ir vertinimu. Ji įgyvendinama kuriant specialias komisijas, atliekant auditą. Svarbų vaidmenį valdžios priežiūroje atlieka žiniasklaida. Prevencija yra nepasitikėjimas valdžios sprendimais ir siekis užkirsti jiems kelią įvairių protestų dėka. Juridinė nepasitikėjimo valdžia forma suponuoja kaltinimo demokratiją, kuri įgalina teisiniais būdais nušalinti politikus. Toks požiūris į demokratiją atveria visiškai kitą jos vertinimo perspektyvą: tai, kas atrodė esą patologiška, pasirodo yra jai esminga.

Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje dažnai eskaluojama, jog su demokratija yra kažkas negerai. Tai jos per mažai, tai perdaug. Mano manymu, nepasitikėjimas demokratija yra būtina jos egzistavimo sąlyga. Problema ta, kad patys piliečiai nemoka to nepasitikėjimo išreikšt ir paversti jį konstruktyvia, politinės–pilietinės visuomenės valios išraiška. Kita problema kyla iš pačios politikos: nebelieka aiškios ribos kas yra politiška, o kas ne. Senovės graikai, pavyzdžiui, tikrai nesprendė šeimos koncepcijos ar panašių klausimų, nes paprasčiausiai jie nėra politiniai klausimai.

Tarp piliečių ir valdžios yra atsivėrusi didžiulė praraja, tačiau tiek vieni, tiek kiti tą prarają tik labiau didina. Abi pusės nesuvokia savo funkcijų, o tokiu būdu politiškumas ir demokratija tampa chimeromis, kurias vis bandoma nesėkmingai vytis.