Politinei kairės ir dešinės skirčiai jau daugiau nei du šimtai metų. Šios skirties kritikai teigia, jog ji moderniojoje visuomenėje nebeveiksminga ir prarado savo turėtą galią. Skirties šalinininkai vis dėlto mano, jog ji aktuali ir šiandien, todėl kyla klausimas, ar kairė ir dešinė vis dar gali būti taikoma politinėje mintyje ir, apskritai, kaip ši skirtis kinta keičiantis mūsų visuomenei.

Tikriausiai vienas pagrindinių teiginių, skelbiančių šios dichotomijos pabaigą, yra tas, jog mūsų visuomenė smarkiai pakito nuo kairės ir dešinės atsiradimo laikų. Atsirado naujų socialinių ir politinių problemų, kurios netelpa į tradicinę kairės ir dešinės perskyrą. Italų politinis filosofas Norbertas Bobbio kaip vieną, nuo tradicinio konteksto nutolusių reiškinių, įvardija žaliųjų judėjimą. Iš esmės, žalieji gali būti priskiriami tiek kairei, tiek dešinei.

Įdomiausia tai, jog žaliųjų eskaluojamos temos įsitvirtino ir kairiosiose, ir dešiniosiose politinėse partijose. Tačiau, panašu, kad tai tėra pragmatiškais siekiais grįstas politinis manevras, siekiant neprarasti savo pozicijų kintančioje visuomenėje. Tokių ir panašių reiškinių tik daugės, o jų integracija į politinių partijų programas tik įrodys, jog dešinė ir kairė istorijoje mutavo. Daugeliu aspektų skirtumai tarp šių dviejų terminų išsitrynė. Politinės partijos nebeatstovauja tam tikrai politinei minčiai, bet varijuoja jiems naudingais sociopolitikos elementais. Nėra tame jokios politinės tragedijos, nes politika evoliucionuoja ir prisitaiko prie kintančių sąlygų. Nors iš kitos pusės, tokiu būdu tradicinė politikos samprata iškreipiama ir nebelieka prasmės politiškai identifikuotis.

Istorijoje dešinė ir kairė nėra statiškos viena kitos atžvilgiu. Ryškiausiai to pavyzdžiai – fašizmo ir komunizmo žlugimas. Pirmuoju atveju susilpnėjo ir susikompromitavo dešinė, antruoju – kairė. Tačiau, šiuo atveju taip galima teigti tik sąlyginai. Komunizmas yra konkrečiu istoriniu laikotarpiu egzistavusios kairės žlugimas, tačiau ne pačios kairės.

Yra daugybė kairių ir daugybė dešinių. Egzistuoja tiek vienos, tiek kitos pusės radikalai ir nuosaikieji, kurie netgi turi sąlyčio taškų. Kraštutinė pozicija juos suartina kaip antidemokratiškus sparnus.

Komunizmo sukompromituotą kairę Lietuvoje reabilituoti bando „Naujosios kairės“ judėjimas. Neseniai kaip atsvara jam susikūrė „Dešinioji mintis“. Politinio diskurso perkėlimas už partijų sienų yra iš esmės ganėtinai konstruktyvus reiškinys. Nors kita vertus, naujoji kairė, vis dėlto yra kairė ir neša visą būrį kontekstų ir emocinių konotacijų, nuo kurių nėra taip paprasta atsiriboti.

Nesu nei už kairiuosius, nei už dešiniuosius, tačiau alternatyvios politikos tarpusavio dialogas daug produktyvesnis dalykas, nei partijų tarpusavio interesų aiškinimaisi. Lietuvos politika kažin ar gali dar labiau susikompromituoti, todėl minėti judėjimai bent jau sukuria alternatyvios politinės minties galimybę.

Kairės ir dešinės skirtis jau praktiškai išsitrynė Jungtinėse Valstijose. George‘as Bushas buvo respublikonas, Barackas Obama – demokratas. Tačiau, ar Busho politiką galima buvo vadinti išimtinai dešiniąja, o Obamos – kairiąja? Prisiminus abiejų prezidentų politinius sprendimus, akivaizdu, jog tradicinė politinė dichotomija Amerikoje senai nebeveikia. Ir čia ne vien Vakarų bandymas badyti į amerikiečių bėdas. Patys amerikiečiai, tokią padėtį įvardija kaip visišką moralinį ir intelektualinį politinės minties žlugimą. Panašių tendencijų esama ir Europoje, tame tarpe ir Lietuvoje. Greičiausiai tik laiko klausimas, kada kairės ir dešinės diada nebeteks prasmės. Tokie judėjimai kaip „Naujoji kairė“ ar „Dešinioji mintis“, kad ir kaip stengsis politiką išprovokuoti viešai ir intelektualiai diskusijai, kažin ar ką nors tuo pasieks. Jos pasmerktos likti užribyje ir iš šalies stebėti politinį žaidimą, kuris vadovaujasi savo paties logika ir interesais, einančiais pirmiau jų atstovaujamų žmonių interesų.

Keičiantis mūsų visuomenei, natūralu, jog keičiasi ir politikos veidas. Problema ta, kad nusisukimas nuo tradicijos atneša daugybę painiavos ir partijų deklaruojamos nuostatos dažnai prasilenkia su jų veiksmais. Deja, kol kas neaišku, kaip būtų galima dekonstruoti šiuolaikinę politinę mintį, nes to neleidžia padaryti politikos visagalybės statusas.