Globalizacija ir kapitalizmas yra vienas nuo kito neatsiejami reiškiniai, kurie apibūdina šiuolaikinės visuomenės politinę, ekonominę ir socialinę padėtį. Dėl globalizacijos kapitalizmas suvešėjo smarkiau negu bet kada. Ar tai, jog pasaulis nuolatos globalėja, galima laikyti teigiamu ar neigiamu reiškiniu?

Tarp įvairių šiuolaikinių socialinių mąstytojų populiari nuostata,  jog pasaulis susitraukė ir tapo „globaliu kaimu“. Tokį susitraukimą lėmė technologinė pažanga, dėl kurios visiškai pasikeitė informacijos srautų cirkuliacijos greitis. Dėl šiuolaikinių technologijų kiekviena vieta gali būti centras ir visas pasaulis tapo pasiekiamas neišeinant iš namų. Interneto ir kitų medijų išplitimas visiškai pakeitė pasaulio politinį ir ekonominį veidą. Atsirado terminas globalizacija, kuris daugiausiai kritikuojamas dėl nesuvaldomo kapitalizmo plėtimosi.

Globalizacija ir „pasaulio susitraukimas“ pasitarnauja turtingųjų interesams, kurie tokiomis sąlygomis gali dar labiau gausinti savo kapitalą. Vargingajai pasaulio daliai globalizacijos pasekmės nėra tokios teigiamos, o dar dažniau jie nuo jos nukenčia. Būtent todėl nuolatos kyla disputai tarp globalizacijos rėmėjų ir priešininkų. Nors procesas jau yra taip įsibėgėjęs, kad jo nebeįmanoma sustabdyti jokiomis priemonėmis. Globalizacijos mastai didės proporcingai technologinei pažangai ir plėtrai. Toks pasaulio globalėjimas kuria visiškai naują požiūrį į kultūrą, socialinius saitus, ekonomiką, verslą ir t. t. Išsitrina valstybių sienos, kultūriniai skirtumai, ekonomika tampa globaliu ekonominiu katilu, informacija iš vienos pasaulio vietos į kitą perduodama per sekundės dalį. Šie keli paminėti reiškiniai, su kuriais susiduriame, tėra ledkalnio viršūnė. Mes „turime reikalą“ su globalaus pasaulio „būkle“, apraizgiusia visas žmogaus pasaulio sritis.

Kodėl globalizacija dažnai yra vertinama neigiamai? Visų pirma, globalizacija skatina socialinę diferenciaciją ir nelygybę. Vieni tampa „globaliaisiais“, kiti – „lokaliaisiais“. Šiuo atveju tai visiškai naujų socialinių klasių atsiradimas. Problema ta, kad „lokalieji“ yra visiškai priklausomi nuo „globaliųjų“ ir jų tarpusavio socialinė atskirtis nuolatos didėja augant globalizacijos mastams. Kitas dalykas yra tai, jog globalizacija neatsiejama nuo kapitalizmo. O tai reiškia, jog darbininkų klasė, „lokalieji“, yra pasmerkti nuolatos tarnauti kapitalui. Nors kita vertus, ar gali būti kitaip? Egalitarizmas yra utopija. Norint išlaikyti tam tikrą pasaulinę – nesvarbu, ar globalinę, ar lokalinę – ekonominę padėtį, reikia darbdavių ir tų, kurie dirbtų tiems darbdaviams. Kitaip tariant, reikia socioekonominės nelygybės. Pagrindinis uždavinys turėtų būti dirbančiosios klasės išnaudojimo mažinimas. Žinoma, lyginant su industrializmo epocha, dirbančiųjų padėtis smarkiai pagerėjo. Šioje vietoje slepiasi kitas paradoksas - darbo išaukštinimas. Pasikeitė požiūris ne į darbininkų klasę, bet į patį darbą kaip veiklą. Darbas tapo laisvųjų žmonių būtinybe, bet ši būtinybė primetė laisviesiems vergo jungą. Tokiu būdu ši visuomenė tapo darbininkų ir tarnautojų visuomene bei sudarė prielaidų masinės kultūros atsiradimui.

Politinės ekonomikos sistema ne tik gamina individą kaip darbo jėgą, kurią galima parduoti ar mainyti, bet dar daugiau – sistema postuluoja darbo jėgos koncepciją kaip pamatinį žmogiškąjį potencialą. Šiuolaikinėje visuomenėje darbo jėga redukuojama į vartojimo pastangas. Žmogus tapo animal laborans (dirbančiu gyvūnu), kurio esmė yra dirbti tam, kad galėtų patenkinti savo poreikius. Tačiau kapitalistas nėra sistema, jis pats yra sistemos dalis, todėl toks vidinis prieštaringumas savotiškai turėtų reabilituoti kapitalizmą kaip reiškinį, kaip vieną pamatinių šiuolaikinės visuomenės principų. Kol eilinis darbininkas lenkia nugarą kapitalistui, idant patenkintų savo dirbtinius poreikius, šis tik dar labiau globalėja ir įgyja dar didesnę galią. Valstybė dažnai yra bejėgė reguliuoti dinamišką šiuolaikinę ekonomiką ir užtikrinti darbininkų klasės bent minimalų suverenumą. Nors, kita vertus, juk pati valstybė yra tiesiog didžiulė korporacija.

Kapitalizmas šiandieniniame pasaulyje tapo globaliu reiškiniu. Nors jis yra gausiai kritikuojamas, bet nepateikiama jokių racionalių alternatyvų. Tačiau, faktas, kad jų ir negali būti. Socializmas, kad ir kaip stengėsi panaikinti kapitalizmą, tačiau susidūrė su neišvengiamu pralaimėjimu. Ir tuo netgi padarė paslaugą visai kapitalistinei sistemai dar labiau sustiprindamas jo autoritetą ir ekonominę bei politinę galią. Globalus kapitalizmas yra natūrali ekonomikos evoliucija ir, nors jis nėra nekritikuotinas, iš tokios perspektyvos jį derėtų vertinti.

Šių dienų pasaulyje susiduriame su lygybės paradoksu: iš vienos pusės, visuomenė nuolat siekia kuo daugiau egalitariškumo, iš kitos – globalizacija skatina nelygybę. Šis paradoksas neišsprendžiamas. Tiek globalistai, tiek antiglobalistai vadovaujasi savo logika ir interesais, todėl kažin ar gali būti vienas atsakymas į globalizacijos klausimą. Žmonija nuolatos kūrė įvairias nelygybes, bet kitaip būti ir negali. Visada bus laimėtojai ir pralaimėtojai - ši opozicija niekada neišnyks.