Lietuvos švietimo sistemoje jau senokai įsivyravusi keista tendencija, kuri reiškiasi itin dideliu aukštojo mokslo siekiančiųjų skaičiumi. Šiuolaikinis abiturientas iš visų pusių patiria spaudimą studijuoti aukštojoje mokykloje. Tačiau, ar tokia didžiulė kiekybė yra proporcinga kokybei? Kiekvienais metais diplomus įgyja daugybė studentų, tačiau didelė jų dalis arba nedirba pagal specialybę, arba išvis užtrenkia duris Lietuvai. Kas vyksta su Lietuvos aukštuoju mokslu, kad jį kritikuoja ne tik darbdaviai, bet ir studentai?

Šiandien pilna ekonomikos, vadybos, psichologijos, teisės, bei kitų specialybių absolventų, kurie yra niekam nereikalingi, nes jų tiesiog per daug. Negana to, į šias specialybes priimamųjų skaičius kasmet išlieka pakankamai stabilus. Kyla klausimas, kodėl nėra griežtai reguliuojamas konkrečių specialybių studentų skaičius? Visuomenėje vis dar gajus „prestižinių“ specialybių mitas, kuriuo kiekvienais metais patiki nemaža dalis būsimųjų studentų. Mitą iš dalies sukuria pačios mokymosi įstaigos, norėdamos pritraukti kuo daugiau abiturientų.

Aukštasis mokslas yra prekė, kurios kokybė yra labai abejotina ir tariamas universitetų rūpestis savo studentais dažniausiai yra dirbtinis. Universitetas turėtų prisiimti atsakomybę už tai, ką moko, kaip moko ir kur po to išmokytuosius dėti. Deja, nors nuolat deklaruojama apie dialogą su potencialiais darbdaviais, tačiau kažkokių ryškesnių pokyčių nesimato.

Reikia suvokti, jog Lietuvoje pernelyg daug žmonių siekia aukštojo mokslo. Taip pat pernelyg nuvertinamas paprastas samdomas darbas. Ko mums reikia, tai darbininkų ir tarnautojų, šaltkalvių ir vairuotojų, šiukšlininkų ir santechnikų. Tačiau Lietuvos švietimas orientuotas ne į šias darbininkiškas specialybes, bet į tokias, kurios akivaizdžiai neturi jokių perspektyvų. Jauni žmonės nebenori dirbti prastų darbų. Darbininkiškas specialybes šiandien renkasi tik visiški nevykėliai, kurių dauguma tikriausiai be klaidų net abėcėlės neišvardintų.

Didesnioji darbininkų ir tarnautojų klasės dalis užsilikusi dar nuo sovietmečio. Valstybės laukia didelės problemos, kai nebus kam pakeisti šios kartos. Nesakau, kad nereikia humanitarų, vadybininkų ar sociologų, tačiau jų skaičius turi būti reguliuojamas, priklausomai nuo rinkos situacijos. Į moksleivių galvas įdiegiamas klaidingas požiūris į darbą, mokslą ir daroma tikrai nepakankamai, kad tas požiūris pakistų. Todėl dažnas absolventas nemoka už save pakovoti, tikisi, jog kažkas viską už jį padarys, o darbdaviai patys rikiuosis prie jo. Realybė, deja, pasirodo esanti visai kitokia ir rožinės jo svajonės baigiasi Anglijos fabrikų sandėliuose.

Apskritai, didžioji dalis studentų nelabai žino ko nori gyvenime ir praplaukia pasroviui savo studijų metus. Išgyventi šių dienų darbo rinkos sąlygomis gali tik aktyvus, motyvuotas ir užsiimantis papildoma veikla studentas. Visi kiti pasmerkti žlugti. Šiuolaikinės Lietuvos universitetas yra vidutinybių universitetas. Vidutinybių, kurios niekam nereikalingos. Norint įgyti diplomą reikia minimalių pastangų. Universitetai suinteresuoti turėti kuo daugiau studentų, o dėl šito kenčia studijų kokybė ir universitetas „kepa“ absolventus konvejerio principu. Gabiausi ir aktyviausi, žinoma, pasiekia savo tikslų, nesvarbu, kokią specialybę pasirinkę. Tačiau visa vidutiniokų armija su diplomais rankose krausis lagaminus į užsienį, nes Lietuvoje būti paprastų darbininku - „ne lygis“, tačiau lenkti nugaras užsienyje – kažkodėl visai kas kita.

Kyla klausimas, kas dirbs Lietuvoje, kai išmirs dabartinė paprastų darbininkų klasė? Žvelgiant į dabartines tendencijas, neatrodo, kad bus kam ją pakeisti, todėl imigracija, dėl kurios taip purtosi visuomenė ir valdžia, yra neišvengiama. Galbūt šiems procesams pasiekus didesnį mastą, bus imtasi kokių nors konstruktyvių priemonių, kaip tvarkyti švietimo sistemą, tačiau, kol švietimas bus tvarkomas verslo principais, tol jokios reformos situacijos nesušvelnins.