Tai informacija apie keistą valstybės matematiką: pagal šiuo metu galiojančią tvarką slaugyti ir išlaikyti neįgalų žmogų pigiau nei gydyti ir apsaugoti nuo neįgalumo.

Kaulų-raumenų sistemos ligomis Lietuvoje serga apie 250 tūkst. žmonių. Labai mažai jų gauna tinkamą gydymą. Be vaistų šie ligoniai greitai tampa nedarbingi ir neįgalūs. Todėl jiems slaugyti reikalingos kur kas didesnės lėšos nei jų reikėtų gydyti ir išsaugoti žmonių darbingumą. Išlaidos – ne tik vaistai ar ligoninėje praleistos dienos, ligonių reabilitacija sanatorijose, bet ir pašalpos, sumažėjęs dirbančiųjų produktyvumas ir dėl ligos prarastas darbingumas, galiausiai – neįgaliųjų slauga.

Kita didelė problema - vaikai. Kai vaikui sueina 18 m., gydymas yra nutraukiamas - pacientas įrašomas į bendrą eilę gydymui gauti. Kol jis laukia vaistų, jo gydymui iki pilnametystės išleisti pinigai nueina šuniui ant uodegos, nes be palaikomojo gydymo jis vėl krenta į pačią giliausią ligos duobę. O jei visai negauna gydymo - tampa invalidu ir išlaikytiniu.

Estai ir vėl čia mus aplenkė, jie skiria kur kas daugiau lėšų gydymui kompensuoti, nes moka skaičiuoti ir taupyti. Šiuo metu ir Lietuvos pacientų organizacijos kovoja, kad būtų skiriama daugiau lėšų gydymui kompensuoti, nes kiekvienas gydomas žmogus – tai apsaugotas nuo invalidumo ir dirbantis pilietis.

Tikslas – išsaugoti darbingumą

„Pagrindinis sergančiųjų kaulų-raumenų sistemos ligomis gydymo tikslas – jų darbingumo išsaugojimas. Anksti diagnozavus ligą ir laiku skyrus gydymą inovatyviais vaistais, žmogų galima apsaugoti nuo neįgalumo ir sutaupyti valstybės išlaidų socialinei apsaugai ateityje“, – sako Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Dangutė Mikutienė.

Anot D.Mikutienės, būtina koordinuoti Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiklas bei surinkti duomenis apie šių ligų gydymo poreikį, racionaliai planuoti lėšų panaudojimą. Būtina sukurti Nacionalinę artrito programą, kuri būtų skirta apsaugoti nuo neįgalumo kaulų-raumenų ligomis sergančius pacientus ir tokiu būdu sumažintų šių ligų naštą valstybei.

Ilgalaikis veiksmų planas leistų sistemingai didinti lėšas kaulų-raumenų ligų prevencijai, šiomis ligomis sergančių pacientų gydymui, medicininei reabilitacijai, leistų išvengti ilgalaikio ligonių neįgalumo ir sumažintų nedarbingų dienų skaičių.

Didelė našta šalies biudžetui

Net pusė nedarbingumo pažymų Lietuvoje išrašoma sergantiems kaulų-raumenų sistemos ligomis. Vidutinis reumatoidiniu artritu sergančių pacientų nedarbingumo dienų skaičius yra 31,9 dienos, kai vidutinis Lietuvos gyventojų nedarbingumas siekia 10,8 dienos. Tai nustatė tarptautinis projektas „Fit for Work“/ „Pasiruošęs darbui“, vykdomas 25-iose Europos šalyse ir siekiantis atkreipti dėmesį į kaulų-raumenų sistemos ligas bei įvertinti jų naštą šaliai bei visuomenei.

Kitas šio projekto tyrimas parodė, kad Lietuvoje tarp darbingo amžiaus asmenų kaulų ir raumenų sistemos pažeidimai yra antri pagal dažnį tarp ilgalaikę negalią lemiančių priežasčių. Per 10 metų apie pusę sergančiųjų tampa neįgaliais, iš jų nemaža dalis lieka prikaustyti prie lovos ar vežimėlio.

The Work Foundation atlikto tyrimo duomenimis, kaulų-raumenų ligų sukeltas nedarbas per metus Lietuvai atsieina apie 1,8 mlrd. litų, tai sudaro apie 2% šalies BVP. Šios išlaidos – ne tik vaistai ar ligoninėje praleistos dienos, ligonių reabilitacija sanatorijose, bet ir pašalpos, sumažėjęs dirbančiųjų produktyvumas ir dėl ligos prarastas darbingumas, galiausiai – neįgaliųjų slauga. Atsižvelgiant į tai, kad populiacija sensta ir daugėja dėl šių ligų darbingumo netekusių žmonių skaičius, šios išlaidos dar didės.

Investicija, kuri atsiperka

Gydymas inovatyviais vaistais – biologine terapija metams kainuoja apie 30 tūkst. litų. Biologinę terapiją Lietuvoje gauna tik 310 kaulų-raumenų ligomis sergančių pacientų arba tik 0,6% visų sergančiųjų. Tuo tarpu Estijoje biologiniais vaistais gydomi 335 pacientai, o tai beveik trigubai daugiau nei mūsų šalyje lyginant pagal gyventojų skaičių (Estijoje gyvena 1,299 mln., Lietuvoje - 3,235 mln.). JAV ar Danijoje tokį gydymą gauna apie 30% visų sergančiųjų kaulų-raumenų ligomis.

„Mūsų šalyje finansavimą gydymui biologine terapija reikėtų padidinti bent dešimteriopai. Nors gydymas brangus, jis atsieina gerokai pigiau nei slaugyti ir išlaikyti neįgaliu tapusį žmogų“, – tikina Lietuvos reumatologų asociacijos pirmininkas prof. Algirdas Venalis.

Jam pritaria Reumatinėmis ligomis sergančių vaikų labdaros ir paramos fondo vadovė Ramunė Saveljevienė, pati auginanti reumatine liga sergančią dukterį. „Pavyzdžiui, negaudamas gydymo moderniais biologiniais preparatais vaikas ligoninėje vidutiniškai guli vienuolika kartų per metus. Kiekvienas toks gulėjimas ligoninėje Valstybinės ligoninių kasos įkainotas vidutiniškai 3,5 tūkst.
litų. Su vaiku iki septynerių metų paprastai į ligoninę guldomas ir vienas iš tėvų. Taigi jis negali dirbti. Vaikui tapus neįgaliu, dar reikėtų pridėti išmoką neįgaliajam ir išlaidas jo priežiūrai (apie 1000 Lt per mėnesį), išlaidas vežimėliams ir ramentams bei išlaidas tėvų nedarbingumui apmokėti,jų darbdavių negautas pajamas, nesumokėtus mokesčius. Gausime solidžią sumą. Kad vaikas užaugęs galėtų save išlaikyti ir netaptų neįgaliuoju, kainuojančiu valstybei beprotiškus pinigus, per mėnesį vaistams palyginti su visomis gydymo ir slaugos išlaidomis reikia nedidelės sumos – maždaug 3000 litų“, – sako R. Saveljevienė.

Dar viena problema, kurią būtina spręsti nedelsiant yra ta, jog būtina užtikrinti šio gydymo tęstinumą po to, kai vaikai sulaukia 18 metų. Pagal dabar galiojančią tvarką, vos tik vaikas tampa pilnamečiu, gydymas biologine terapija jam yra nutraukiamas – jis įrašomas į bendrą šio gydymo laukiančių pacientų eilę ir jo sveikatos būklė smarkiai pablogėja.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų prof. Irena Butrimienė: „Reumatoidinis artritas – labiausiai invalidizuojanti liga“.

Vis dar gajus mitas, kad reumatinės ligos – tai senų žmonių negalavimas, kai maudžia nugarą ar strėnas. Šia liga serga daug jaunų darbingų žmonių ir net vaikų. Reumatoidinis artritas – tai progresuojanti lėtinė autoimuninė liga, kuriai būdingas viso organizmo sąnarius išklojančio audinio uždegimas. Uždegimas sutrikdo sąnarių funkciją, sukelia skausmą, sustingimą ir patinimą. Ilgainiui liga sąlygoja negrįžtamus sąnario pakitimus ir sergančiojo neįgalumą, pažeidžia ir kitus žmogaus organus ir sistemas – plaučius, širdį, inkstus, akis, nervus.

Ypač sunkiai sergantieji reumatinėmis ligomis jaučiasi rytais, kai per naktį sustingęs sąnarys tampa visiškai nelankstus ir ypač skausmingas. Sąnariai judinami ir mankštinami lėtai, dažnai toks apšilimas užtrunka net keletą valandų. Jei liga atsitraukia, gera savijauta žmogus džiaugiasi neilgai. Be tinkamų vaistų, reumatinę ligą išprovokuoja net paprasčiausia sloga.

Reumatoidiniu artritu pasaulyje serga iki 1 proc. populiacijos. Lietuvoje skaičiuojama apie 12-13 tūkst. sergančiųjų, o iš viso kaulų - raumenų ligomis – net ketvirtis milijono žmonių. Moterys serga dažniau nei vyrai. Šia liga gali susirgti bet kokio amžiaus žmogus, tačiau dažniausiai susergama 35- 45 metų. Tarp lėtinių ligų reumatoidinis artritas – labiausiai invalidizuojanti liga. Per 10 metų apie pusę sergančiųjų tampa neįgaliais, iš jų nemaža dalis lieka prikaustyti prie lovos ar vežimėlio.

Siekiant išsaugoti kaulų-raumenų sistemos ligomis sergančių žmonių darbingumą, Seime apvalaus stalo diskusijos metu kovo 18 d. buvo priimtas sprendimas kurti Nacionalinę artrito programą, į kurios darbą bus įtraukti atstovai iš institucijų, dalyvavusių renginyje: Sveikatos apsaugos ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai, gydytojai reumatologai ir pacientų organizacijų atstovai. Buvo pristatyti pasiūlymai valdžios institucijoms, kurie bus įtraukti į kuriamos Nacionalinės artrito programos tarpinstitucinės darbo grupės darbotvarkes ir palaipsniui sprendžiami:

1. Pripažinti reumatines ligas svarbia medicinos, visuomenės ir ekonomikos problema, prilygstančia jau įvardintoms keturioms svarbiausioms medicinos šakoms (onkologijai, kardiologijai, psichikos sveikatai ir traumatizmui).

2. Parengti nacionalinę artrito programą, užtikrinant reikalingą finansavimą ankstyvai ligų diagnostikai, savalaikiam gydymui ir reabilitacijai.

3. Sudaryti bendrą VLK ir reumatologų asociacijos darbo grupę stacionarinių ir ambulatorinių paslaugų įkainių peržiūrėjimui.

4. Nustatyti supaprastintą tvarką, pagal kurią gydytojų specialistų draugija galėtų kreiptis į Farmacijos departamentą dėl vaisto įtraukimo į A sąrašą.

5. Skirstant ambulatorinės ir stacionarinės reabilitacijos lėšas atsižvelgti į sergamumo ir neįgalumo statistinius duomenis.

6. Užtikrinti spartesnį biudžeto, skirto biologinei terapijai augimą, siekiant, kad artimiausiais metais jis padvigubėtų.

7. Sudaryti galimybę naujausioms biologinės terapijos technologijoms ateiti į klinikinę praktiką.

8. Planuojant biologinių vaistų centralizuotus pirkimus, numatyti galimybę turėti ne tik pigiausią grupės vaistą, bet ir kitų tos grupės preparatų. Tai leistų individualizuoti gydymą, atsižvelgiant į ligos eigą, komplikacijas, gretutinę patologiją.

9. Bent 10% vaikų, sergančių autoimuniniais artritais, turėtų gauti biologinę terapiją. Būtina užtikrinti šio gydymo tęstinumą po to, kai jie sulaukia 18-os metų.

10. Įteisinti vaikų reumatologo specialybę.