Europos parlamento narys Viktoras Uspaskich dažnai žurnalistų apibūdinamas kaip charizmatiška asmenybė, kuri šešėlyje neliks net ir tada, jeigu nebus užduodami jokie klausimai, o ryšių su visuomene specialistai nekurs jokio įvaizdžio. Tačiau tai, ką V. Uspaskich pats galėtų pasakyti apie visąlaik priešingoje barikadų pusėje tykojančius žiniasklaidos priemonių atstovus ir kiekvieno politiko pagalbininkus – ryšių su visuomene specialistus, įdomiau nei stebėti fasadinę specialiai žiūrovams ir skaitytojams ištransliuojamą tiek žurnalistų „niekadėjų“, tiek specialistų pagalbininkų parengtą informaciją.

Pakalbėkime apie žiniasklaidos ir politikos draugystę - kartais šaltą, o kartais labai familiarią. Kaip jūs jaučiatės būdamas tos draugystės liudininkas?

Politika su žiniasklaida neturi draugauti. Politika su žiniasklaida turi būti oponentai. Deja, pas mus žiniasklaida pasidalinta taip, kad turi savo favoritus, kuriuos proteguoja, juos populiarina ir galiu pasakyti, kad labai dažnai daro meškos paslaugą visai valstybei ir visiems žmonėms. Todėl, kad proteguojama ne dykai, o už kažką... O tą „už kažką“ reikia padaryti per nešvarius dalykus. Siauras ratas turi naudos, o Lietuva, visuomenė – ne. 20 metų būtent tai parodo, kad mes praradome turtą, įvyko privatizacijos, įvyko prasiskolinimai, o sukurti padoraus mes beveik nieko nesukūrėme.

Kitas dalykas, dirbti su žiniasklaida betarpiškai, pakreipti į savo pusę irgi yra labai neigiamas dalykas. Aš kalbu apie tikrąją žodžio „respublika“ sąvoką. „Respublika“ tai nėra žodis „valstybė“. Respublikos santvarkoje turi būti apačios ir viršūnių dialogas – besąlygiškas, kitaip negalima vadintis respublika. O pas mus šioje vietoje yra intarpai, kuriuos mes vadiname valstybininkais, oligarchais ir visaip kitaip, kurie turi įtakos žiniasklaidai, valdžiai. Pagal Konstituciją tas intarpas, žmonės, kurie nėra viešieji, nepapuola į žiniasklaidos terorą ir jaučiasi labai patogiai. Jie visiškai diskredituoja mūsų valstybės santvarką – respubliką.

Iš tikrųjų oponentai irgi gali draugauti, dialogas – geriausias būdas spręsti bet kokį klausimą, bet tai neturi būti pataikavimas. O dabar mes ir viename ar kitame tinklalapyje galime matyti, kas proteguojamas, kas ne, ir kituose leidiniuose... Tai yra ne kas kita kaip meškos paslauga mūsų valstybei ir kliūtis tolimesniam valstybės tvarkymuisi.

Ar yra žiniasklaidoje niuansų, kurie jus džiugintų?

Mūsų geltonoji žiniasklaida atitinka mūsų poreikius. Galime džiaugtis, kad šitą mes turime. Rimtosios per daug neturime. Kodėl kai kuriuose kanaluose nėra jokios diskusijos? Vyksta tik šou projektai, bet, deja, valstybė valdoma ne per šou prizmę.

Jūsų nuomone, kas ką šiandien labiau lemia: žiniasklaida politiką ar politika žiniasklaidą?

Žiniasklaida labai nori save vadinti ketvirtąja valdžia ar net daugiau nei ketvirtąja, tačiau matome, kad be pinigų ji negali pragyventi. Ir pinigai ateina ne tik per reklamą. Yra metama ne viena dešimtis milijonų litų žiniasklaidai, kad kažkaip būtų galima viešinti save ir savo darbus. Žiniasklaida šioje vietoje turi nemažai pinigų, nemažai finansinių šaltinių. Todėl pasakyti, kad žiniasklaida valdo, nepasakysi, bet kad žiniasklaida padeda valdyti savam interesui, taip.

Žiniasklaida visuomenei nepadeda valdyti šalies, o siaurai grupei - tikrai padeda.

Sakoma, kad žiniasklaida yra politiko įrankis. Pritariate?

Negaliu taip pasakyti. Žiniasklaida yra vienas iš pagrindinių šaltinių, per kurį politikas gali prisistatyti visuomenei. Be žiniasklaidos politika yra neįmanoma. Mažoje valstybėje, kur galima apvažiuoti, su žmonėmis susitikti – dar dar... Bet didelėse valstybėse be žiniasklaidos politiku būti nėra šansų.

Bet ar ryšių su visuomene specialistai pajėgūs suformuoti ir žiniasklaidai pateikti „sveikai natūralų“ politiko portretą?

Priklausomai nuo to, koks politiko ar organizacijos siekis. Pasaulis rodo pavyzdžius, kad nepopuliarinami visi iš eilės politikai. Iš sąrašų atsirenkami keli lyderiai ir jie populiarinami, nes visuomenė nepriima daug žinių, jai priimtinas tik tam tikras informacijos kiekis.

Jeigu viešųjų ryšių specialisto ir organizacijos tikslas pristatyti natūralų ar pagražintą politiko veidą, tokį jie ir pristato. Juk viešųjų ryšių specialistai tam ir reikalingi, kad sukurtų tokį politiko veidą, kokio reikia. Ne paslaptis, jis turi būti pagražintas, kai atstovaujama savai organizacijai ir pablogintas, kai politikas atstovauja oponentams.

Padaryti gerą darbą yra maža – reikia teisingai, efektyviai jį pristatyti visuomenei, o tam ir reikalingi viešųjų ryšių specialistai. Politikai, žiniasklaida, visuomeninės organizacijos - nėra viešųjų ryšių specialistai, jie nežino kaip save ir savo darbus pristatyti, net jeigu jų projektai yra verti Nobelio premijos ar ordino. Esu įsitikinęs, kad viešųjų ryšių specialistai yra būtinai reikalingi.

Nors aš pats suprantu, kas tai yra, pats galiu rinkiminę technologiją sukurti beveik be klaidų, bet laikas toks dinamiškas, o reikia reaguoti į visą situaciją, reikia, kad tave matytų iš šalies specialistai, o ne savamoksliai... Mane vertina kaip žmogų, žinantį, kaip viešaisiais ryšiais naudotis, bet aš galiu pasakyti, kad kuo toliau, tuo daugiau aš suprantu, kad be pagalbos būtų jau labai sunku.

Man pradžioj atrodė, kam mokėti pinigus už tai, ką aš pats žinau, bet pateikti formą, sukurti psichologinį veidą – specialisto darbas.

Apie ryšių su visuomene specialistus kalbame kaip apie tuos, kurie politiko veidą pagražina, o apie žurnalistus – tokius, kurie nevengia jo kompromituoti. Ar tai reiškia, kad visuomenė ne gauna informaciją, bet pati to gerai nesuvokdama stebi dviejų sričių informacijos skleidėjų lenktynes?

Tokie klausimai – ne mano užsiėmimas, ne mano darbas. Galiu pasakyti, kad pateikti žmogų baisiau, neigiamiau negu atrodo yra naudingiau. Neigiama informacija įsisavinama geriau negu teigiama. Pagal psichologų aiškinimus, kad būtų pasiektas vienodo lygio žinomumas per teigiamą ir neigiamą informaciją, užtenka vieno neigiamo karto, vienos neigiamos žinios, o per teigiamą prizmę – reikia penkiasdešimt kartų. Tai yra labai svarbus dalykas, todėl aišku ir suprantama, kodėl žiniasklaida stengiasi kuo baisiau pateikti. Tai yra priimama geriau.

O kaip visuomenė?

Kaip jūs suprantate, be pinigų niekas netarnauja, o visuomenė nemoka. Jeigu visuomenė linkusi pirkti neigiamą dalyką, tą ji ir gauna.

Tad kokia žiniasklaidos ir politikos sąlyčio taškų siekiamybė?

Aukštas pilotažas, kai politika ir žiniasklaida draugauja, bet viešai diskutuoja ir yra oponentai. Deja, taip nebūna. Kai žiniasklaida pradeda draugauti su politikais, tai nieko kito nėra, kaip tik atstovavimas siauriems interesams.

Ir dar... Iš kur Lietuva gražiau atrodo: iš čia, Lietuvos sostinės, ar iš Briuselio?

Aš galvoju lietuviui iš Briuselio Lietuva atrodo nelabai kaip, ne lietuviui Lietuva iš Briuselio atrodo daug geriau. O būnant čia, man Lietuva atrodo geriau negu būnant ten. Aš sugebu pasirūpinti viskuo pats. Aš sugebu padaryti naudą iš daugumos nenaudingų dalykų, todėl čia man gerai. Aš išbandžiau, ką reiškia būti lietuviu ir žiūrėti į Lietuvą ir nebūnant lietuviu žiūrėti į Lietuvą. Kai pirmą atvažiavau į Lietuvą, ji man buvo tokia graži, tokia patraukli – ir pasilikau čia.