Mane pasiekia labai įdomios žinios iš Lietuvos. Įdomios ir keistos… Panašu, kad Lietuvoje prasidėjo mokslinių institutų „apsivalymas“. Pirma mintis - tai sveikintinas dalykas, nes juose jau seniai kvepėjo stagnacija. Tačiau, išgirdus kokiais kriterijais remiantis visa tai vykdoma, apėmė keistas jausmas - tarp graudulio ir pykčio.

Pasirodo, pagrindinis mokslininkų vertinimo kriterijus – per pastaruosius 5 metus jų publikuotų straipsnių skaičius. Ir ne šiaip straipsnių, o straipsnių žurnaluose, kurie yra indeksuojami „Thomson Reuters Web of Science“ (anksčiau vadinta „ISI Web of Science“). Iš pirmo žvilgsnio, teisingai: nebekreipiame dėmesio į straipsnius, spausdintus nevertinguose žurnaluose, skatiname mokslininkų produktyvumą, orientuojamės į Vakarus. Tačiau dėl tokio vertinimo kyla ir problemų:

1. Neatsižvelgiama į žurnalų kokybę. Net įtraukti į „ISI“ sąrašą moksliniai žurnalai turi nevienodą Impact factor (IF) – citavimo faktorių. Šis faktorius parodo žurnalo citavimo dažnumą, jo svarbą mokslo pasaulyje.

Vakaruose, vertinant mokslinę veiklą, žurnalų IF‘ui skiriamas ypatingas dėmesys. Vienas straipsnis tokiuose žurnaluose kaip „Cell“(IF = 31,152), „Nature“ (IF = 31,434), „Science“ (IF = 28,103), „New England Journal of Medicine“ (IF = 47,05) gali būti vertingesnis nei dešimt straipsnių, pavyzdžiui, „Veterinary research communications“ („VRC“)(IF = 0,63). Tačiau pagal lietuvių „reforminę“ sistemą straipsnis minėtame „VRC“ būtų prilygintas 1:1 straipsniui „Nature“ leidinyje…

2. Neatsižvelgiama į autoriaus vietą straipsnio autorių sąraše. Išskyrus išskirtinius atvejus (dažniausiai, kai autorių yra daugiau nei 15), autoriai šalia publikacijos surašomi neatsitiktine tvarka: pirmas autorius būna atlikęs eksperimentus ir parašęs straipsnį, antras – daugiausia padėjęs pirmajam (galbūt atlikęs keletą eksperimentų, galbūt padėjęs rašyti). Jei keli autoriai vienodai nusipelnę projektui, tai ir būna parašoma prie jų vardų. Tokiu atveju jie visi yra laikomi pirmais autoriais. Kartais pagal panašų principą pasitaiko ir keli „antri“ autoriai. Taip pat labai svarbus yra paskutinis autorius. Dažniausiai tai – projekto vadovas. Paskutinis autorius (kartais pirmas) dažniausiai būna kontaktinis asmuo, t.y. straipsnyje nurodomas jo adresas, kad besidomintys konkrečiu straipsniu, galėtų susisiekti. Visi kiti autoriai – bent kažkiek prisidėję prie projekto: padarę vieną, kitą eksperimentą, prisidėję prie rašymo, davę ką nors laboratorijai (pvz., antikūną) arba tiesiog „patikę“ vadovui (būna net taip!).

Vertinant mokslininko veiklą, Vakaruose didžiausias dėmesys skiriamas studento, doktoranto ar postdoktoranto pirmo ir antro autoriaus darbams, o laboratorijos vadovo - paskutinio autoriaus darbams. „Vidurinės“ autorystės vertinamos atskirai ir neturi tokios reikšmės.

Deja, lietuvių „reforma“ taip pat šito neatspindi, taigi pritaikę antrą taisyklę jau galime pasakyti, kad penkto autorių sąraše esančio mokslininko straipsnis „VRC“ būtų prilygintas 1:1 straipsniui „Nature“, kuriame mokslininkas yra pirmas autorius… Kaip matote, kuo toliau, tuo gražiau…

3. Neatsižvelgiama į straipsnių citavimą. Kasmet publikuojama tūkstančiai mokslinių straipsnių. Ar jie visi vienodai vertingi? Geriausiai straipsnio vertę mokslui parodo jo citavimo dažnumas. Kiek mokslininkų pacituoja darbą, tiek jų parodo, kad įvertino ir savo darbus atliko remdamiesi cituojamais atradimais.

Mano nuomone, citavimų kiekis geriausiai parodo mokslininko darbo kokybę. Žinoma, gali būti taip, kad mokslininkas atliko vieną darbą, kuris yra labai dažnai cituojamas, o kiti jo darbai nėra vertingi. Šiuo atveju labai padeda taip vadinamas „H indeksas“.

„H indeksas“ – tai N skaičius straipsnių, turinčių N arba daugiau nei N citavimų. Pateiksiu pavyzdį. Sakykime, mokslininkas parašė 27 straipsnius. Vienas iš jų cituotas 90 kartų, antras – 17, trečias – 12, ketvirtas – 9, penktas – 6, o visi kiti po vieną arba nei karto. Vadinasi, šio mokslininko „H indeksas“ bus 5, nes penki straipsniai turi daugiau nei 5 citavimus, o kiti - mažiau. O dabar pateiksiu dviejų Lietuvos mokslininkų pavyzdžius.

Vardų neminėsiu dėl etinių sumetimų, tačiau skaičiai, kuriuos matote, yra tikri, paimti iš „Web of Science“ tinklalapio. Abu šie mokslininkai (pavadinkime juos mokslininku A ir mokslininku B) yra laboratorijų vadovai Lietuvos moksliniuose institutuose. Kaip matote, mokslininkas A iš viso turi 6 straipsnius (results found), iš viso yra cituotas 26 kartus (sum of the times cited) bei turi „H indeksą“ 3. O dabar pažiūrėkime į mokslininką B, kuris iš viso turi 16 straipsnių, yra cituotas 1563 kartus bei turi „H indeksą“ 13. Šiuo atveju neminėsiu nei žurnalų kokybės, nei autorių eiliškumo, tik galiu pasakyti, kad ir tuo atveju pranašumas akivaizdžiai būtų mokslininko B pusėje. Išduosiu jums paslaptį: pagal Lietuvos „reformatorių“ sistemą mokslininkui B gresia nemalonumai, ne jis per paskutinius 5 metus nepublikavo nė vieno „VRC“ straipsnio. Mokslininkas A tokių problemų neturi – visi 6 jo straipsniai publikuoti per pastaruosius 5 metus. Trys iš jų kol kas necituoti nė karto. Tiesą pasakius, aš niekaip neįsivaizduoju, kaip toks žmogus galėjo tapti laboratorijos vadovu. Tiesiog tai netelpa į mano „emigrantinę“ galvą…

Prie viso to, ką išvardinau, reikia paminėti faktą, kad net ir ši „reforma“ Lietuvoje nevykdoma švariai. Iš patikimų šaltinių žinau, kad klastojami straipsnių kiekiai: „reikalingiems“ žmonėms jų pridedama, o „nereikalingiems“ – nuimama.

Deja, labai retai kas Lietuvoje turi priėjimą prie „Web of Science“. Kadangi manau, jog ši situacija yra klaiki, pabaigai norėčiau pasiūlyti nemokamai bet kuriam mokslininkui atsiųsti jo „Web of Science“ duomenis tokia forma, kaip matote A ir B atvejais. Mano elektroninio pašto adresą galima surasti per paieškos sistemą, taip pat jis žinomas redakcijai. Siųsiu tik Jūsų paties (pačios) duomenis, todėl rašykite iš institucijos elektroninio pašto.