Šiuo metu internete priskaičiuojama virš trilijono unikalių nuorodų, o kas minutę į „YouTube“ įkraunama virš trisdešimt penkių valandų vaizdo medžiagos. Žmonės rašo, fotografuoja, groja, kuria ir dalinasi savo informacija su kitais interneto vartotojais. Vieni – kuria, kitiems knieti tuo, kas sukurta, pasinaudoti, pasirašyti savo vardu ar parduoti.

Nors plagijavimo reiškinys egzistavo dar iki interneto atsiradimo, šis XX a. stebuklas plagijavimo mastus padidino, o procesus pagreitino. Dažnas interneto vartotojas net nesuvokia, kad jis –autorinio turinio vagis. Interneto vartotojui kopijavimo, pasidalijimo, pardavimo ir pasipelnymo procesas tampa eiline darbo diena. Tokią praktiką taiko ne tik atsakomybės nejaučiantys paaugliai, bet ir išsilavinę įvairių sričių personažai. Tikslas – pelnas kitų sąskaita.

Pripažinkime, suvokiame, kad viskas, kas prieinama internete, yra autoriniai darbai: idėjiniai, siekiant užsidirbti ir t. t. Šioje vietoje autorių diferencijavimas būtinas, kadangi asmenys, kuriantys už finansinį atlygį, nėra lygūs tiems, kurie dirba vedami idėjų. Pastarieji autoriai šventu tikėjimus negali misti ir apsirengti. Todėl juokingi autorinių teisių internete skeptikų argumentai, kad internete autorinės teisės kaip danguje velnių paradai. Autorinių teisių internete skeptikų pozicija nepanaikina.

Paprastai klasėje mokosi keli gabūs ir stropūs vaikai, kita dalis vaikų – galintys stropiai nusirašinėti. Panaši tendencija vyrauja internete: nusirašinėjimo praktiką ypač mėgsta dalis pigių žiniasklaidos priemonių ir aibė nusirašinėjančių portaliūkščių, kurie nežino sąvokų „įvaizdis“ arba „reputacija“, todėl drąsiai naudojasi COPY / PASTE funkcija. Beje, dabar dalis nusirašinėtojų, nenorėdami „Google“ akivaizdoje likti po pamokų, išmąstė gana daug – perrašinėja įžangas, kad paieškos sistema liktų apgauta. Nieko nepasakysi – tai jau didelis ir varginantis darbas nesugebantiems patiems kurti.

Bet niekas kitas taip sau neveržia kilpos po kaklu, kaip pranešimų spaudai mylėtojai. Įdomu tai, kad tokių mylėtojų daug ir jie kone kasdien mylėdami deda identiškus tekstus. Visai kaip posakyje, kad iš meilės ir galą galima gauti.

„Džiugi“ žinia autorinių teisių internete engėjams ir neigėjams: neoficialiais SEO duomenimis, 20 proc. tinklalapyje pasikartojančio (neunikalaus) turinio neturėtų lemti portalo autoritetingumo, tačiau tai tik viena iš specialistų prielaidų, kai tuo pat metu kiti teigia, jog dėl „Google“ algoritmų modifikacijos reikia stengtis išvengti bet kokio neunikalaus turinio. Ar čia nereikia prisiminti autorinių teisių skeptikų?

Kol vieni plagijuoja, nes pasižymi žavia savybe – žioplumu, kiti yra geriau įgudę ir COPY / PASTE funkciją naudoja sąmoningai.

Du įdomesni pavyzdžiai:

Besibaigiant 2008 metams, laikraštyje „Vakaro žiniose“ be autoriaus sutikimo buvo publikuotas politikos apžvalgininko Artūro Račo straipsnis. Į tokią situaciją papuolęs garbėtroška jauniklis galėjo pasijausti įvertintas ir pagerbtas, tačiau tai – ne A. Račui.

Jei galima „pasiskolinti“ A. Račo tekstų, kodėl to paties negalima padaryti su kitų, mažiau žinomų autorių kūriniais? UAB „Balsas.lt leidiniai“ priklausantis portalas publikavo tinklaraščio commonsence.lt autoriaus straipsnį. Jau norma – neatsiklausus ir honoraro nesumokėjus („Dėti nuorodą į blogerį, ar geriau jį padulkinti?“).

Nėra ką kalbėti apie Lietuvos blogosferoje liūdnai pagarsėjusį projektą blogorama.lt. Projekto esmė – žinomesnių Lietuvos tinklaraščių turinio perpublikavimas RSS srautu, lankytojų per paieškos sistemą gavimas ir pelnymasis iš transliuojamų reklaminių skydelių. Tačiau teiginys, kad įrašai transliuojami RSS srautu, neteisingas, kadangi tai yra tinklaraščių agregavimo sistema, analizuojanti RSS srautus ir visą turinį įrašanti į vietinę duomenų bazę, tad, atvertus blogorama.lt sistemą, turinys yra pateikiamas kaip autentiškas iš esamos duomenų bazės. Tačiau, matyt, tikriesiems kūrėjams mieliau laukti įkvėpimo dėl aukų vaidmens, nei susivienyti ir atsakyti plagiatoriams. Jei tai paskata kurti daugiau, gal ir plagiatorių reikia dar daugiau?

Pastaruoju metu „Google“ ne juokais susirūpino autorinėmis teisėmis. Vis daugiau ir daugiau apie autorinių teisių pažeidėjus pateikiama užklausų per DMCA formą (Digital Millennium Copyright Act - įstatymas dėl autorinių teisių apsaugos skaitmeniniame amžiuje). Nors DMCA terminas glaudžiai susijęs su Autorinių teisių įstatymais Jungtinėse Amerikos Valstijose, šios „Google“ paraiškos versija yra autoriams, gyvenantiems už JAV ribų, o užklausos pateikimas toks pats veiksmingas: išnagrinėję užklausą, „Google“ atstovai gali pašalinti plagijuotą turinį ir atstatyti autoriaus originalųjį variantą paieškos sistemoje. Deja, kol kas šios užklausos pateikimas ir peržiūra gali užtrukti iki kelių mėnesių, tačiau, gaunant vis daugiau skundų, „Google“ ėmėsi agresyvesnės politikos prieš plagiatorius.

2010 m. pabaigoje „Google“ padalinio Rusijoje direktorė Marina Žunič (Марина Жунич) oficialiame „Google“ tinklaraštyje prasitarė, kad aktyviai dirbama įrankių, leisiančių paspartinti plagijuoto turinio šalinimą, kūrime. Dėl šių patobulinimų „Google“ įsipareigos pašalinti plagijuotą turinį iš sistemos greičiau nei per 24 val. nuo teisėto autoriaus skundo.

Gal triušio metais tinklaraštininkai ir kiti autoriai nebebus triušiai ir sugebės efektyviau ginti savo autorines teises.