Jei būtų diena, kada spaudoje nerasčiau nė vieno straipsnio, aklai varančio į vienus vartus, nustebčiau. Ne todėl, kad man patinka matyti vienoje vietoje skirtingas nuomones (kad pačiai nereikėtų jų ieškoti), bet todėl, kad tie vartai dažniausiai puolami užsimerkus – gal redaktorius nurodė, gal asmeniniai interesai... Žurnalistika čia net nekvepia. O kuo kvepia?.. Tai kad nekvepia, o...
„Vakaro žinios“ lapkričio pradžioje (2009 m. lapkričio 12 d., Nr. 262 (2928) 1, 2 psl.) publikavo straipsnį „Prašykitės į kalėjimą“, autorė Virginija Grigaliūnienė (internetinė straipsnio alternatyva). Kažkodėl skaitydama straipsnį jaučiau tokį autorės pyktį, jog, matyt, jei galėtų, kiekvienai Panevėžio pataisos namų kalinei ji bent jau įžnybtų – vis geriau pasijaustų.
Pirma mintis – gerai, emocionali moteris, toks gyvas rašymo stilius, kad prieš akis taip ir matau kaip „jauna šeima skrupulingai skaičiuoja kiekvieną centą“, „šalis dūsta nuo krizės gniaužtų“...
Pritariamai linksiu norėdama jai paantrinti, bet... Opa!
Gailestingos motinos Teresės vaidmuo baigiasi ir prasideda naujas epizodas - autorė ima koneveikti kalines. „Koneveikti“ gal netinkamas žodis. V. Grigaliūnienė pateikia privilegijų ir gėrybių sąrašą, kuo gali mėgautis būdamas kalėjime, o tokių pat džiaugsmų dykai negausi laisvėje.
Kaip tyčia mes su autore turime vieną diiiidelę bendrą mus dominančią sritį – kalėjimai ir kalinių gyvenimas (na, aš tikiu, kad ir V. Grigaliūnienė domisi, juk ji – žurnalistė, tad būtų nesmagu, jei ši sritis jai – svetima ir pyktį liejo ne ji pati, o kažkas per ją).
Gaunu laišką ir iš kalinės Linos (vardas pakeistas). Taip, tos pačios, kurios laiškų ištraukas publikuoju jau ne pirmą mėnesį. Straipsnio „Prašykitės į kalėjimą“ autorė gali didžiuotis savimi – jei visuomenė ir neatkreipė pernelyg didelio dėmesio į jos straipsnį, tai Panevėžio pataisos namų moterys jos kūrinį išanalizavo lyg abiturientės per egzaminą.
Tad tiems, kam bent per nago juodymą įdomūs abiejų pusių faktai, juos pateikiu, tik prieš tai dar vienas niuansas: jei prieš mane stovėtų dvi moterys, pristatytos kaip kalinė ir žurnalistė, kažkodėl nedvejodama tikėčiau pastarąja (ot, neišlavintas mąstymas, tiesa?), bet šiuo atveju labiau tikiu kaline.
V. Grigaliūnienė „Prašykitės į kalėjimą“: „Nuteistųjų patogumui <...> modernios dušų kabinos, kur, neužsukant čiaupo, galima turkštis kad ir 69 kartus per dieną.“
Kalinė Lina (ištrauka iš penkto laiško) :„<...> Krizės atveju keičiasi dušo grafikas. Buvo šeštadieniais visą diena, o darbo dienomis nuo 19:30 iki 20:30 h., o dabar antradienį 19:30 iki 20:30 h., šeštadienį nuo 9 iki 13 ir 14 iki 17 h., būkit malonios, supraskit ir šimtas penkiasdešimt žmonių šešiuose dušuose maudykitės kaip norit, nes krizė, o pagal san.chigienos normas užtenka maudytis kas dešimt dienų, be to aukštuose turit higieną (šaltas vanduo) šešios kriauklės prausimuisi ir žiūrėkitės kaip norit.“
Apiejų pusių pasisakymai įdomiai nuteikia. Bet vienaip ar kitaip, man straipsnio autorė V. Grigaliūnienė atrodo verta plojimų jau vien už originalumą pasirenkant skaičių, kiek kartų kalinės gali maudytis. Gal pernelyg įtariai žvelgiu, bet matau tokią intensiją: skaitytojų masė visada neigiamai reaguoja į dviprasmybes, tad skaičiaus „69” pasirinkimas - dar vienas neigiamas dalykas kalėjimų temos kontekste. Kalėjimas – blogis, kalinės – blogis, o mes, vargšeliai, kalinių skriaudžiami esame...
V. Grigaliūnienė „Prašykitės į kalėjimą“: „Puikiai suprantu visuomenės pasipiktinimą, ir man pačiam dėl to pikta, bet, deja, nieko negalima pakeisti, - “Vakaro žinioms” apgailestavo Panevėžio moterų kalėjimo direktorius Edvardas Norvaišas.“
Kalinė Lina: „ Iš straipsnio supratau, kad ji (red. – V. Grigaliūnienė) bendravusi su mūsų įstaigos direktoriumi E. Norvaišu, todėl iškyla klausimas ar ji iš vis pas mus buvus, ar pasamdyta visuomenei pateikti tokį melą<...>.“
Panevėžio moterų kalėjimo direktorius E. Norvaišas sako suprantąs visuomenės pasipiktinimą. O aš niekaip nesuprantu, kuo ta visuomenė turėtų piktintis? Nebent tuo, kad nežino tikrų gyvenimo už grotų niuansų, o virškina tai, ką nupirkta žiniasklaida sukramčiusi dosniai dalina tai visuomenei. Čia būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
V. Grigaliūnienė „Prašykitės į kalėjimą“: „Kitaip sakant, nusikaltimais visuomenę pašiurpinę ir už grotų atsidūrę kaliniai krizės nejaučia.“
Kalinė Lina (prieš du mėnesius) : „Viešai yra skelbiama, kad mes visos, be išimties gauname socialines pašalpas, bet niekas nesako kokio dydžio ir kaip jas mes gauname. Jų dydis yra 39 lt., jei su pašalpa tai 49 lt. ir tik tuo atveju, jei tu dirbdamas neuždirbai daugiau kaip 70 - dešimt kažkelių litų tai gausi, o jei tau atsiuntė iš namų daugiau kaip 62 litus, tai irgi jau nepriklauso, na, o kuri iš viso nieko negauna tai jai pašalpa 10 lt., o išmoka 49 lt. mėnesiui, tai kaip jam pragyventi iš 49 lt.?“
Kalinė Lina (prieš savaitę): „<...> jau nuo šio mėnesio pas mus sumažino išmokas iš 39 Lt bus tik 25 Lt mėnesiui, jei žmogaus niekas neremia iš laisvės.“
Gyva tai gyva V. Grigaliūnienės kalba, bet kad su faktais ji prasilenkia – akivaizdu. Ir dar vienas perliukas.
„ “Vakaro žinios” teiravosi Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nario Juliaus Sabatausko:
<...>
- Vadinasi, kalėjime geriau nei laisvėje. Nori - dirba, nenori - guli pilvus išvertę. Sočiai pamaitinti, aprengti, nusiprausę. Ir viskas - dykai!
- O kur pasaulyje matėte, kad kalinys susimokėtų už komunalines paslaugas?”
Žurnalistė teigia, o pašnekovas klausia; ji piktinasi, niršta, jis, rodos, tik bejėgiškai kelia retorinį klausimą; ir jau matau, kaip skaitytojai niurzga, esant tokiai neteisybei, bei piktai barškina kompiuterio klaviatūras, kad parašytų kuo bjauresnius komentarus.
„Žurnalistinė” užduotis įvykdyta, tiesa?
Negi pati autorė tokį darbą sukurpė nuo minties iki straipsnio? Nenoriu tikėti... O jei tikrai ji, tada jau geriau redakcijos galvoms reikėjo ją nuvežti į Panevėžį ir leisti įžnybti kiekvienai kalinei, gal pyktis būtų atslūgęs, bet nereikėjo tokio veikalo publikuoti...
Ir pabaigai kalinė Lina: „Dar klausimas būtų jai (red. - V. Grigaliūnienei) toks, ko pati nesėda už grotų, jei čia taip gerai? Galėtų rašyti, siųsti redakcijom, gautų honorarus, o už nieką nereikėtų mokėti. Tai bent pasitaupytų!”
...]
