Demokratija. Valstybinė valdymo forma, užgimusi dar antikos laikais ir plėtota Aristotelio, tačiau ilgainiui užmiršta, ir kaip feniksas atgimusi vos po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789 m. (XVIII a.). Demokratija, priešingai negu kitos valdymo formos, remiasi liberaliais valdymo instrumentais, daugumos visuomenės narių grįsta nuomone, valstybės administravimo ir nacionalinių prioritetų sudarymo klausimais.

Visuotinai priimta, jog ši valdymo forma yra tobuliausia iš egzistuojančių substitutų (autokratija, totalitarizmas, socializmas ir kt.), siekiant kurti darnią valstybę ir atstovaujant visų visuomenės grupių bendruosius interesus. Taigi, natūralu, jog demokratija negalima be viešojo forumo, kuriame šie interesai ir nacionalinio kryptingumo diskursai būtų eskaluojami ir objektyviai vertinami. Tai habemasiškosios demokratijos egzistavimo pagrindas, kurį sudaro trys pagrindinės komunikacinės grupės: visuomenė, žiniasklaida ir valdymo organas (vyriausybė). Skaidri komunikacija tarp šių valstybės institutų yra esminė sąlyga, norint vystyti grynuosius demokratinius procesus ir užtikrinti kultūrinį tęstinumą. Tačiau praktiškai šį skaidrumą tarp atskirų interesų grupių pasiekti yra labai sudėtinga, o dažnai netgi neįmanoma. Vis dažniau akademiniame diskurse sutinkame sąvokas, kaip Agenda-Setting, Gate-Keeper, politinis paralelizmas ir šešėlinės interesų grupės. Kyla natūralus klausimas: kas skatina šiuos procesus? Kokią įtaką jie daro valstybės valdymo politikoje? Tiesioginio atsakymo šiuo atžvilgiu nėra, tačiau prielaidas jam atsirasti galime identifikuoti, suprasdami šiuolaikinės visuomenės transformacinius procesus. Norėdami juos identifikuoti, turėtume pažvelgti į situaciją iš viršaus.

Triukšmas. Štai ką mes pamatytume, žvelgdami iš viršaus. Visko yra tiesiog per daug. Verslo triukšmas, socialinių grupių triukšmas ir politinis triukšmas. Šį visuotinį triukšmą galėtume įvardyti, kaip globalizacijos šalutinį poveikį. Globalizacijos, kurią suformavo laukinis JAV kapitalizmas ir kuri tiesiogiai susijusi su technologiniu proveržiu visose gyvenimo srityse, įskaitant viešosios sferos procesus. Kapitalizmas, kuris yra laissez-fair varomoji jėga, per pastarąjį šimtmetį sustiprino privataus kapitalo dominavimą laisvojoje rinkoje. Privačios finansinės injekcijos į technologinę pažangą ir su tuo susijusią verslo plėtrą pamažu perpildė nacionalines rinkas ir peraugo į tarptautinę erdvę. Valstybei minimaliai įtakojant rinkos procesus, pamažu privatus kapitalas perauga į įtakingas privačias interesų grupes, kurios siekia palankių politinių sprendimų valstybiniame lygmenyje siekiant užsitikrinti verslo plėtrą ir dar labiau sumažinti valstybinį reguliavimą. Privatūs interesai, laikui bėgant, virsta lobistine veikla, stengiantis įtakoti ne tik valstybines struktūras tačiau ir žiniasklaidą, formuojant palankią nuomonę įvairioms verslo grupėms. Tačiau įtakų sferos neapsiriboja vien tik verslo sektoriumi. Žengiant į XXI a. liberalusis kapitalizmas sukėlė naujų problemų – Habermas’o išplėtota viešosios erdvės konstravimo paradigma įgavo naują prasmę turint omenyje, jog šiuolaikinės technologijos leidžia dalyvauti viešosios nuomonės formavime visiems individams, pasitelkiant visą puokštę interaktyvių priemonių pradedant komentarais interneto žiniaraštyje, baigiant internetinėmis peticijomis ir balsavimu. Šiuolaikinėje rinkoje taip pat susidaro sąlygos rastis vis daugiau tas nuomones atstovaujančių partijų bei žiniasklaidos priemonių. Informacijos koncentracija auga eksponentiniais tempais, o atskiras balsas paskęsta informacijos vandenyne.

Šiandien, norint būti išgirstam, reikia sakyti tai „garsiau“ už kitus, o tiems, kam tai pavyksta, perima valdžią į savo rankas. Sakydamas „garsiau“ turiu omeny „brangiau“. Šiandieninė valstybės valdymo problematika susijusi su atskirų interesų grupių dominavimu viešajame sektoriuje, o norint tai pasiekti, reikia įtakoti viduriniąją grandį – žiniasklaidą. Tuo tarpu žiniasklaida, ar bent jau didžioji jos dalis priklauso privačiam sektoriui ir atstovauja privataus sektoriaus interesams. Jeigu šie interesai kertasi su partijų interesais, nepalankiosios politinės organizacijos gali būti tiesiog diskvalifikuotos iš žaidimo. Kita vertus, ta pati žiniasklaida sudaro savo informacijos filtrą – Agenda-Setting (McCombs, 1972), kuris tenkina žiniasklaidos interesus. Kita problema, tai potencialios ir pasiektos auditorijos skirtumas, kuris sąlygoja žiniasklaidos institucijų šešėlinį karą, bandant į savo pusę palenkti vieną ar kitą tikslinę auditoriją ir taip užsitikrinti aukštus reitingus. Šiame institucijų, interesų grupių ir naujienų triukšme, žiniasklaidai būtina užtikrinti nuolatinį informacijos pateikimą ir, kaip ir politinėms organizacijoms, išlikti žaidime. Tačiau norint tai užtikrinti, būtina naujienas skelbti „garsiai“ ir pritraukti didesnį auditorijos dėmesį, tad neretai politiniai įvykiai esti ne stebimi, o kuriami ir planuojami. Neretai tokie įvykiai, gali būti pernelyg išpūsti, arba priešingai – visai ignoruojami. Tai skatina naujojo amžiaus fenomeną – politinę mediatizaciją arba kitaip tariant – subjektyvų požiūrį į viešąją erdvę.

Politinė mediatizacija skatina politines organizacijas žaisti pagal naujas rinkos taisykles ir komunikuoti su vartotojais naudojant labiau ne politinio atstovavimo o ženklodaros principus. Taigi viešasis sektorius transformuojasi iš ideologinio į fasadiškąjį.

Ši transformacija pasižymi ideologinių programų persidengimu (pliuralizmu), akcentuojant populiariausias doktrinas, eskaluojamas plačiojoje žiniasklaidoje ir nutylint tas, kurios gali sukelti neigiamus reitingus. Taigi, mediatizuotoje politikoje iš esmės pateikiamas nepilnas ideologinis konstruktas (partly-picture), kuris iškreipia bendrą vaizdą. Galiausiai, politinėms partijoms persidengiant (party-bluriness), triukšmas nesumažėja ir tam tikra prasme, homogenizuojasi – tampa tų pačių idėjų jūra, tik skirtingos institucijos. Tai akumuliuoja rinkėjų pasyvumą, kurie suvokia, kad jų balsas iš esmės nieko nekeičia. Šis ratas tampa uždaru ciklu ir viešasis forumas potencialiai grasina interesų grupių tarpusavio kova. Partijos turi laikytis ciklo taisyklių, kitaip gali iškristi iš žaidimo, tad neretai yra priverstos naudotis viešųjų ryšių, ženklodaros ir spindaktarų paslaugomis, stengiantis įtikti rinkėjams ir dalyvauti politiniame procese. Nenuostabu, jog šioje mediatizuotoje politinėje erdvėje žaidžia jau ne atskiros partijos, tačiau jų prekės ženklai bei jų reklaminės kampanijos.

Norint iliustruoti šį fenomeną galėtume prisiminti 2009-ųjų metų JAV Prezidento rinkimus, kurie veikiausiai bus įrašyti į istoriją, kaip pirmieji rinkimai, paremti ne politiniu atstovavimu, o socialinės inžinerijos ir pozityviosios propagandos metodika. Juk turbūt sunku būtų prisiminti, kokią konkrečią politinę programą B. Obama žadėjo atsinešti į Baltuosius Rūmus, kokią socialinę politiką žadėjo vystyti ir kokią taršos prevenciją jis propagavo. Tačiau visai kas kita yra prisiminti, kokia buvo rinkiminės kampanijos ženklodaros koncepcija: kokia vedamoji spalva, šūkis, logotipas, interneto svetainė ir svarbiausia – kokie jausmai užplūsta, pamačius kandidatą? Kylanti saulė, „Change We Need“, vandenyno mėlyna ir literatūriškai turtingos oracinės kalbos – štai kaip buvo mediatizuota B. Obamos politinė ideologija. Kalbant apie politinę ženklodarą reikėtų prisiminti ir Lietuvą bei paskutinius vykusius Seimo rinkimus. Šiuo atveju, galima sakyti, mediatizuota politika įgavo naują prasmę, rinkimus laimėjus Tautos prisikėlimo partijai, kuri yra ne kas kita, o ta pati žiniasklaida ir pramogų pasaulio atstovai. Lyginant Lietuvos Seimo rinkimų ir JAV Prezidento rinkimų atvejus, galime įžvelgti daug panašumų. JAV kandidatas yra pakankamai jaunas žaidėjas politinėje erdvėje, priešingai, negu kad įprasta demokratinės JAV politikos suvokime, apie solidžią patirtį ir ilgą kelią link Prezidento statuso. Tai kompetencijos klausimas. Lietuvoje rinkimus laimėjusi partija, deja, patirties kompetetingam atstovavimui visai neturi, tačiau rinkėjų balsai nulėmė aukštą pasitikėjimą kandidatais. Taigi, galime daryti prielaidą, jog mediatizuota politika arba pseudo politika (McNair, 2007) nėra objektyvios demokratijos konstruktas ir netenkina racionaliai viešajai erdvei keliamų reikalavimų. Visuotinai priimta demokratinei viešajai komunikacijai užtikrinti šiomis prielaidomis (Habermas, 1986):

Viešajame diskurse gali dalyvauti visi visuomenės nariai;

Kiekvienas narys gali objektyviai išsakyti savo poziciją;

Kiekvienas narys gali prieštarauti kitam nariui ir pateikti savo argumentus;

Piliečiai remiamasi racionalumo principu, priimant sprendimus;

Negalima naudoti iš anksto paruoštų komunikavimo strategijų.

Kalbant apie procesus demokratinėje erdvėje, tenka pripažinti, jog atsižvelgiant į minėtas penkias prielaidas, realybėje galime sutikti tik su keletu jų. Iš tikrųjų, visi visuomenės nariai gali dalyvauti viešajame diskurse. Lietuvoje sparčiai populiarėjanti internetinė žiniasklaida pasižymi komentarų galimybe bei vaizdo konferencijomis, kuriose komentatoriai gali užduoti klausimus. JAV sparčiai populiarėja naujienraščiai (blog’ai) ir visuomenės generuojami naujienų portalai, kaip CNN iReport (www.ireport.com), Didžiojoje Britanijoje leidžiamas laikraštis The Guardian spausdina įdomiausius skaitytojų komentarus. Visi šie dalyviai gali išsakyti savo poziciją, taip pat gali prieštarauti visuotinai priimtai nuomonei. Tačiau, racionalumo principas mediatizuotoje politikoje, tenka pripažinti, veikia sunkiai, arba neveikia visai. Kaip jau minėjau anksčiau, tiek žiniasklaida, tiek politinės organizacijos pirmiausia stengiasi patenkinti savo interesų grupių poreikius – politinėms organizacijoms tai galia, tuo tarpu žiniasklaidai, tai reitingai ir pelnas. Tenkinant minėtąsias sąlygas, sunku vystyti profesionaliąją tiriamąją žurnalistiką, nes visa tai sąlygoja aukštus kaštus, kaip ir sunku vystyti objektyviąją politiką, nes greičiausiai ji būtų nublokšta populistinio paralelizmo atstovų, už kurių stovi dideli pinigai ir „garsūs balsai“. Tas pats vyksta ne tik Lietuvoje, tačiau ir Pasaulinėje plotmėje. Verslui perlipus valstybių sienas ir siekiant tarptautinės įtakos visos priemonės yra pateisinamos. Neseniai iškilęs skandalas pavadintas ClimateGate dėl Globalinio klimato atšilimo rezultatų klastojimo (BBC, 2009) bei vis dažniau pasirodantys straipsniai apie farmacijos įmonių įtakas valstybiniame sektoriuje dėl ligų prevencijos ir vaistų įsigijimo būtinumo, bei ekonominės politikos nesėkmės pastaraisiais metais verčia abejoti šiuolaikinio pasaulio fundamentaliais pamatais ir verčia kritiškai apmąstyti šiuolaikinio mediatizuoto pasaulio konstruktyvą, stengiantis suprasti, kas tikra, o kas subjektyvu, kas naudinga visuomenei ir kas naudinga interesų grupėms.

Visa tai sudėtinga identifikuoti, išmatuoti ir įvertinti. Šiuolaikinis demokratijos trikampis – politika, žiniasklaida ir visuomenė yra stipriai mediatizuotas ir juda pilnosios komercionalizacijos link. Sunku atsakyti, gerai tai ar blogai. Nors daug kas nutylima ir visuomenė ne visuomet gali objektyviai rinktis, komercionalizuotos rinkos skatina plėtrą ir technologinę pažangą, privataus kapitalo lėšos visuomet efektyviau paskirstomos nei valstybinės, tačiau, kita vertus, mes esame didelių ir įtakingų grupių įkaitai, kurie neretai patys to nežinodami, savo noru leidžia formuoti savo valstybę ir jos identitetą struktūroms, kurios nebūtinai atstovauja pačios visuomenės interesams. Nors šiuolaikinės technologijos leidžia vis daugiau visuomenės narių įsilieti į viešajį diskursą, dauguma piliečių neturi galimybės turėti objektyvios nuomonės tol, kol egzistuoja žiniasklaidos Agenda-Setting ir tol, kol mediatizuota politika yra aukščiau racionalių ideologinių konstruktų.