Teigiama, kad objektyviai kalbėti apie žurnalistiką – neįmanoma misija. Žinoma, yra teorija, kuria besiremdamas visada išliksi teisus, bet kiek tas „teisumas“ spėja paskui naujausias technologijas, pasaulinio mąstymo kitimus ar tiesiog kasdienius niuansus, verčiančius kartais prisitaikyti, o kartais griauti luitus ten, kur prieš akimirką dar buvo smėliukas ? Rodos, žurnalistikos vadovėlius reikėtų rašyti kasmet... Tai nelogiška. Tuomet kas yra žurnalistas? Kas – žiniasklaida?
Kiek skirtingų informacijos šaltinių, kone tiek ir skirtingų šių sąvokų apibrėžimų. Žinoma, jei kalbame apie dorą žmogų, vos ne mintinai žinantį Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą bei rašantį temomis, kurių viešinimas kažkam nepradangins tam tikrų „vertybių“, jis yra vadovėlinis žurnalistas. Be ironijos. Būtų malonu skaityti jo darbus.
Bet kiek šiandien yra tokių? Apie žydinčias gėlytes ir čiulbančius paukščiukus rašyti nuostolinga. Ir, žinoma, kaip į tokį žurnalistą žiūrės kolegos, jei esi „tik“ teisingas pilietis. „Žemas lygis“. „Tikrą žurnalistą“ turi valdyti galingas dėdė, kaskart, esant savotiškos reklamos ar antireklamos poreikiui, žurnalistą pasikviesdamas banknotų krūvelės mostu, o už gerai atliktą darbą leisdamas kurį laiką pasidžiaugti savo kompanija ar net pamaitindamas iš bendro dubenėlio.
Vadinasi, šiandien be vadovėlinio žurnalisto apibūdinimo yra dar ir neoficialus: tai žmogus, galintis amsėti pagal šeimininko poreikius.
Logiška, kad atitinkamai apie žiniasklaidą galime kalbėti kaip apie įvairių veislių šuniukų prieglaudą. Žinoma, čia patekę jaunikliai dar kurį laiką gailiai inkščia, nemoka gintis, bailiai glaudžiasi ten, kur dar nėra „užimta teritorija“, bet po kurio laiko atkunta: ima garsiai loti, o, atkreipę „gailestingo“ dėdės ar tetos dėmesį, gali džiaugtis gardžiu kąsniu už „ne tokių gailestingų“ apkandžiojimą ar bent jau drykstelėjimą. Beje, ne ką mažesnė „pramoga“ - šuniukų tarpusavio kovos. Tik pagalvokime, kam tai „pramoga“?
Žurnalistikos teorija atskleidžia, kad bene labiausiai skaitytojus (žiūrovus, klausytojus) traukia informacija apie neigiamus įvykius (mirtys, katastrofos, konfliktai), o tik tada – apie teigiamus (meilė, gailestis, kilnumas). Ir žinoma, visada įdomu kažką sužinoti apie pinigus. Kaip manote, kiek žurnalistų (arba jų valdytojų) akivaizdžiai manipuliuoja skaitytojais (žiūrovais, klausytojais) šiuo aspektu, kad tik didesni pinigėliai plauktų pas juos? Teisingas atsakymas – kone visi. Verti tikros žiniasklaidos vardo dažniausiai neišgyvena – kam įdomu tai, kur nėra dramos?
O drama gimsta ne tik pati. Kovinių veislių atstovai žino, kad ją galima išprovokuoti, kad ją galima pagražinti, o kartais tiesiog kažkur kažką pakurstyti ir mėgautis rezultatais. Teisingai perteikta situacija su draminiu efektu - idealus žurnalisto darbas, tik bėda ta, kad esmė suvokiama ne teisingos informacijos pateikime, bet kuo dramatiškesnėse aplinkybėse.
Atidirbus draminių vaizdų kūrimą, pereinama prie kitos be galo svarbios dalies – reklamos.
Ji – motina maitintoja. O gal ir ne motina. Tai per didelis žodis tokiam apibūdinimui. Bet jau maitina... Tiesiog penėte peni!
Šio mėnesio viename populiariausių mėnesinių žurnalų, skirtų jaunimui, vidiniuose lankuose galima rasti dvidešimt devynis puslapius, kuriuos „puošia“ reklama. O jei paskaičiuotume tas reklamytes, kurios užima dalį puslapio, susidarytų dar per dešimt jų. Matematika paprasta: trisdešimt devyni puslapiai reklamos, kuomet žurnale yra šimtas trisdešimt puslapių. Reiškia perkame žurnalą, kurio trečdalį sudaro reklama. Norisi pasipurtyti ir pagalvoti, ar aš norėjau įsigyti reklaminį bukletą, ar žurnalą? Šita veislė ne tiek kovinė, kiek sugebanti garsiai loti.
Sakoma, kad reikia ir tokių. Galbūt. Tik ar per „ir tokius“ matoma tikroji žurnalistika? Žurnalistika, kuri informuoja, kuri verčia susimąstyti, o ne paduoti jau kažkam palankiai „sukramtytą“ informaciją.
Paradoksas: nors didžioji auditorijos dalis suvokia „skystumą“, šuniukų prieglaudos efektas, rodos, nesustabdomas.
Kaip gaila, kad veislinis šuniukas vertinamas palankiau už kiemsargiuką. Pastarasis, jei net ir tyliau lotų, praneštų apie tikrą pavojų ar dramą, o štai anas, kvepiantis tokiais pačiais aromatais kaip kad ir šeimininkas, atlieka iškreiptą funkciją: trinasi apie kojas tiems, kas maitina, net jei asmuo nepriimtinas.
Žurnalistas – pirmiausia žmogus. Tad kur kartais išnyksta žmogiškumas, kuris ir turėtų būti tikrosios žurnalistikos vedlys? Šiandien populiarumas nereiškia kokybės. Ir kokybė – toli gražu ne populiarumas. O kaip norėtųsi, kad taip būtų.
