Daugiau kaip prieš dešimtmetį atlikti tyrimai parodė, kad Lietuvoje žiniasklaida pasitikima bene labiausiai iš visų Europos valstybių. Maždaug 70 – ties procentų pasitikėjimas rodo, kad bet kokia informacija žiniasklaidoje traktuojama kaip absoliuti tiesa, nereikalaujanti diskusijų ar dvejonių.

Kitaip tariant, iš trijų elementų – skaitytojas, žiniasklaida ir informacija – nebelieka antrojo: skaitytojas studijuoja informaciją nesuvokdamas, kokią reikšmę jai turi arba gali turėti konkretus žiniasklaidos atstovas. Galima teigti, kad būtų dar didesnis absurdas, jei skaitytojas kiekvieną žinią stengtųsi suvokti „nuimdamas“ galimai tam tikro žiniasklaidos atstovo uždėtą spalvotą stiklą nuo informacijos, tačiau žiniasklaidos teoretikai jau senokai tik šypsosi, kai jaunieji žurnalistai dar tiki tyra it krištolas žiniasklaida. Objektyvi žiniasklaida – retenybė, vadinasi, pasitikėjimas žiniasklaida – klaida?

Įprasta girdėti terminą „žiniasklaidos antis“. Tai ir pasiteisinimas, ir tarsi atsakomybės vengimas, ir net ne klaida, o tik „antis“. O „ančių“, deja, būriai dideli žiemą vasarą...

Štai prieš devynerius metus vokiečių žurnalistas ir vieno dienraščio redaktorius Udo Ulfkotte parašė knygą „Taip meluoja žurnalistai. Mūšis dėl reitingų ir tiražų“ („So lügen Journalisten. Der Kampf um Quoten und Auflagen“), kurioje pateikia pavyzdžių apie žiniasklaidos „antis“, kurios anaiptol neleidžia pasitikėti net ir šalia „ančių“ pateikiamomis žiniomis, o klaidinga informacija nėra tik nekaltas skaičių supainiojimas ar gramatikos klaidos. „Antys“ žiniasklaidoje verčia susimąstyti apie interesų grupes ir jų tarpusavio veikimą.

Udo Ulfkotte rašo apie žurnalistų melagystes, kurios yra kovos dėl reitingų ginklai: sensacingos sukurtos istorijos pritraukia tūkstančius naujų skaitytojų, tai leidžia didinti tiražus ir, net išaiškėjus tiesai, melagysčių kūrėjai nenuvainikuojami. Priešingai, kai kurie išlaiko net garbingus apdovanojimus bei statusą visuomenėje. Kaip žinia, sufalsifikuotų istorijų paneigimu ir išaiškinimu suinteresuoti konkurentai, tačiau nereikia manyti, kad visos klastotės prieina liepto galą...

„Antis išskraidina“ ne tik mažų tiražų laikraščiai, siekiantys populiarumo, bet ir žiniasklaidos milžinai – CNN, Bild, tarptautinį pripažinimą pelnę žurnalistai... Visa tai dėl noro nešti naujieną – patikrintą, nepatikriną, sukurtą ar perskaitytą fantastinės literatūros puslapiuose.

Lietuvoje žiniasklaida kuklesnė. Auditorija taip pat. „Antys“ irgi ne tokios riebios, tačiau kad jos „skraido“, neverta net abejoti. Tiesa, kaip kad „antys“ kuklesnės, taip ir falsifikuotų naujienų medžiotojai kuklesni, su mažesnėmis sąmatomis. Galbūt dėl tokios situacijos lietuviška žiniasklaida ir atrodo patikimesnė: akivaizdžių ir akį rėžiančių melų nėra, o šiek tiek stilistiškai pašiauštos arba preciziškai suglostytos naujienos mums retai prilygsta melams, mums tai tėra neobjektyvumas. Tik klausimas, kaip jis veikia? Ar tik tai nėra vandens lašėjimas, kuris ir akmenį pratašo, tai yra ir priešiškai nusiteikusius palenkia į vieną ar kitą pusę...

Beje, labai įdomus faktas: jeigu lietuvių pasitikėjimas žiniasklaida didžiausias Europoje, tai Didžiojoje Britanijoje – mažiausias, nors būtent Didžiojoje Britanijoje žiniasklaida yra viena brandžiausių ir geriausiai vertinamų. Paradoksas.

Pasitikėjimas – sveikintinas, bet net ir jis turi būti protingas.