Praėjusį savaitgalį Lietuvos žurnalistų sąjungos organizuotas seminaras žurnalistams „Socialinė partnerystė medijose: kaip laimėti visiems?“ dar kartą priminė moderniųjų technologijų reikšmę ir galią žiniasklaidos procesuose. Vienas iš seminaro lektorių Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojas Džiugas Paršonis dalijosi įžvalgomis ne tik apie šiandieninę medijų padėtį, bet ir ateities tendencijas: „Stulbinamu greičiu judame link to, kad visa informacija bus naudojama skaitmeniniu pavidalu“.

D. Paršonio įžvalgos:

- Yra žmonių, kurie nesinaudoja kompiuteriais ir galvoja, kad gal be jų viskas praeis, nereikės šito dalyko. Bet nori nenori darbo skelbimuose neliko variantų, kad gali nemokėti tų dalykų. Aš negaliu pasakyti datos, bet nebeliks darbo skelbimų, kuriuose šios technologijos bus praleistos.

- Mes stulbinamu greičiu judame link to, kad visa informacija bus naudojama skaitmeniniu pavidalu. Skaičiai jau sako apie dominuojančią skaitmeninės informacijos padėtį.

- Atsiranda problemų nustatant informacijos ribas. Jeigu mes turime popierinį laikraštį, viskas labai aišku: arba aš jį turiu, arba jį turi gerbiama kioskininkė ir mes galime pasikeisti - aš jai pinigėlį, ji man popierinį laikraštį. Jeigu aš jį skaitau, jo neskaito mano artimieji, jei skaito artimieji, aš jo neskaitau. Su skaitmenine informacija tokios ribos nenusistato. Tą patį dalyką gali skaityti / žiūrėti milijonas, du milijonai žmonių.

- Įsivaizduokite, kad mes parduodame ne laikraštį, bet kibirėlį skutelių, ant kurių yra surašyta po atskirą žodį. Atrodo visiškas absurdas, bet internete panašiai taip ir yra. Mes galime paimti bet kurį puslapį, įkelti jį į skirtingą kontekstą, galbūt jį su kažkuo sujungti, „remiksuoti“ ir žmonės tą informaciją vėl laisvi naudoti atskirais gabalėliais kaip jie nori ir tai yra vadinama agregavimu. Kitaip tariant, pavyzdžiui, aš nusiperku laikraščių arba žurnalų ir savo draugams iškarpau įdomiausius straipsnius, suklijuoju ir pateikiu. Fiziškai toks darbas nedėkingas ir neaišku, ar daug draugų susirinks skaityti, bet internete tai vyksta kasdien ir tai natūralus vyksmas.

- Atliki tyrimai parodė, kad beveik pusė žmonių Lietuvoje yra prisijungę prie socialinių tinklų ir apie dešimtadalis jais naudojasi kasdien.

- Praranda prasmę periodiškumas – laikraščio, laidos ir kt.

- Dėl tekstų internete sutrumpėjimo pernelyg dažnai kaltinamas nepatogumas skaityti, dėmesio išlaikymas. Tiesiog konkurencija yra labai didelė ir tai turi didesnės įtakos skaitymo trukmei.

- Nepaisant to, kad žmogus atėjo į mūsų svetainę, dar nereiškia, kad jis kažką perskaitė. Bet kurią akimirką žmogų gali pavilioti kiti šaltiniai, kiti leidiniai.

- Net profesionalai, turintys resursų ir galintys samdyti profesionaliai dirbančių asmenų, stengiasi į internetą dėti kuo „žalesnę“ medžiagą, nes žmonės tokią mėgsta. „YouTube“ poveikis. Ji žmonėms atrodo autentiškesnė, mažiau surežisuota. Nebereikia profesionalumo, autentika – svarbiausias dalykas.

- Medijų kokteilis atsiranda visur ir tam nereikia jokių specialių dalykų. Jis labai populiarus ir jeigu mes jo neturime, žmonės jo pasigenda.

- Skaitytojas save mato kaip pagalbininką. Rašymo entuziastų yra mažiau, bet nuotraukėlės, filmukai – norinčių nemažai. O tai iš esmės keičia informacijos procesą. Internete mes nebevaldome kanalų.

- Kol neatsirado one.lt ir „Facebook“, žmonės nemokėjo naudotis naršyklėje dviem kortelėmis. Tam, kad galėtum suvaidinti dirbantį, atsidarai Statistikos departamento puslapį, bet tada negali „Facebook“ naudotis, tai reikia išmokti naudotis dviem ir daugiau naršyklių kortelėmis. O tada visiškai išsiskaido dėmesys.

- Anksčiau redaktorius daug dėmesio skirdavo numerio koncepcijai, o dabar internete tai netenka prasmės. Atsiranda psichologinių dalykų poreikis, pavyzdžiui, kaip žurnalistui bendrauti su skaitytojais. Šiandien žurnalistams labiau nei technologinis reikalingas psichologinis pasirengimas.

- Ateityje 30 proc. žurnalisto darbo bus įtikinti skaitytoją, kad jis perskaitytų taip arba kitaip, pabūti su juo, pašnekėti, paklausti, kaip vaikai, žmona... Gal iki tokių dalykų mes nepriėjome, bet galimas dalykas, kad prieisime...

- Skaitmeninis žurnalistas turi išmanyti technologijas. Lengviausia jaunai kartai, kuri auga kartu su technologijomis, kuriems darbas su kompiuteriu arba mobiliaisiais įrenginiais mokslo nereikalauja – jiems tai yra tarsi įgimtas dalykas.

- Jeigu anksčiau Vilniaus universitete žurnalistiką studijuojantiems jauniems žmonėms buvo pateikiami principai, pagal kuriuos dirbdami jie galėjo parengti jei ne labai gerą, tai bent normalų, pakenčiamą tekstą, tai dabar mes skatiname lankstumą, norą atrasti kažką... Taisyklės keičiasi.

- Aš jaunus žmones raginu rašyti, filmuoti, fotografuoti ir viską skelbti internete. Ne tik dėl to, kad internetas praturtės, bet dėl to, kad taip prasideda pirmas kontaktas su auditorija.

- Kokybiškam, naudingam pasakojimui reikėtų numatyti, kokią dalį gali atlikti nuotraukos, video ar kita medžiaga ir kaip visa tai derės tarpusavyje.

- Redaktoriaus vaidmuo keičiasi: darbas visą parą, neišjungiant interneto... Redaktorius kaip krepšinio treneris – aikštelė stebima kiekvieną akimirką, reaguojama, sukamasi, strateguojama...

- Strateginis ar taktinis mūšis internete nesibaigia nuolat: jei ne pirmi paskelbiame naujieną, galbūt pirmi galime įkelti video...

- Skelbiami duomenys vertingesni nei skelbiamos nuomonės, o kontekstas – geidžiamiausias dalykas, nors šiandien internetinėje žiniasklaidoje to yra labai mažai. Kai skaitytojas nemato konteksto, jis reaguoja jausmais. Norint išlaikyti, skaitytoją, žiūrovą, klausytoją, reikia vis stipriau ir stipriau baksnoti emocionalia informacija. Atleiskite už išsireiškimą, bet taip jį galima ir bejausmiu gyvuliu padaryti.