Kad kiekvienas pašnekovas žurnalistą nori palenkti į savo pusę – niekam ne paslaptis. Kad dar dažniau stengiamasi į žurnalisto lūpas įdėti tam tikras „tiesas“ – taip pat jau ne naujiena. Paskutinis to pavyzdys turėtų ir Jums patikti.
Vienos didžiausių Europoje farmacijos firmų atstovybės Lietuvoje direktorius, paprašytas pakomentuoti kelis klausimus, susijusius su vaistų gamyba, mielai sutiko tai padaryti. Jokių „suktų", provokuojančių klausimų, jokių dviprasmybių...
Komentarą gavau, bet elektroniniu laišku atskriejo prierašas: „Leidžiu naudoti mano įžvalgas savo straipsnyje, tačiau nenoriu būti cituojamas. Taip pat prašau straipsnyje neminėti nuorodos į mano pavardę ar pareigas.“ O po šių žodžių didelėmis raidėmis šviečia to prašančiojo asmens vardas, pavardė, atstovybės rekvizitai...
Kitaip tariant, žurnalistas, gavęs komentarą – poziciją, turėtų straipsnyje tai skelbti kaip foną? Koks gražus bandymas „tiesas“ įskiepyti žurnalistui, taip?
Veltui šis asmuo kurpė mintis – jos taip ir nebus panaudotos.
Ir kyla tik du klausimai: ar direktorius tokį prierašą siunčia visiems su juo bendraujantiems žurnalistams? Ir kiek žurnalistų pasinaudoja direktoriaus geranorišku leidimu naudoti jo įžvalgas?
...]
