Žurnalistas, „Savaitės atgarsių“ vedėjas Virginijus Savukynas išleido elektroninę knygą „Klausinėjimo malonumas“. Redakcijos kasdien kurpia temas ir kuria klausimus, galinčius padėti jas išnarplioti. O didelė žurnalistų darbo dalis – kokybiškų klausimų parengimas ir jų uždavinėjimas.

Negalėdami paklausti, žurnalistai, rodos, nebetektų galios. Tik ar visada žurnalistų užduodami klausimai taisyklingi, mandagūs ir verti išsamaus atsakymo?

Didžiosios Britanijos žurnalistas Deividas Randalas (David Randall) formuluoja „nerašytas taisykles“, kurios tirpdo ledus tarp žurnalisto ir pašnekovo, padeda informaciją gauti, o ne „pešti“ bei leidžia surinkti įdomių detalių, o ne „prisigrybauti“ citatų.

Bet prieš tai... Žmonės bijo termino „interviu“. Šis žodis verčia juos susigūžti ir užsisklęsti savyje. Ne retam tai asocijuojasi su policijos apklausa, neapsakoma atsakomybe ir nerimu. Žmogui gatvėje lengviau papasakoti apie esamą padėtį arba pasidalinti mintimis, tačiau duoti interviu - baisu.

Kai asmuo sutinka kalbėtis...

Deividas Randalas teigia, kad patys geriausi klausimai yra patys paprasčiausi: kas?, kur?, kada?, kaip? ir kodėl? Į juos respondentui lengva atsakyti, o žurnalistas gauna pačios svarbiausios informacijos, kokia tik įmanoma. „Kelių aukštų“ klausimai (pvz.: ar aš galėčiau teigti, kad, nors įvykio jūs nematėte, jūsų turima informacija yra patikima?) ne tik apsunkina pokalbį, bet ir klaidina respondentą. O tokių klausimų, deja, vis dar apstu.

„Daugiaaukščiai“ klausimai – „protingesni“? Anaiptol! Kuo paprastesnės klausimų formuluotės, tuo patikimesnė informacija gaunama, nes tokiu būdu galima atmesti riziką, jog pašnekovas neteisingai suprato (interpretavo) klausimą. Galima spėti, jog įmantrūs klausimai formuluojami siekiant parodyti savo žinias (kas klausinėjant nedera) arba provokuojant tam tikrus iš anksto numatytus atsakymus.

Jei su žurnalistu bendraujantis asmuo vartoja žargonų, nesuprantamų terminų ar akronimų, būtina pasitikslinti ar paprašyti juos paaiškinti. Kita vertus, net jei žurnalistas visus terminus supranta ir, rengdamas publikaciją (laidą, žinutę radijuje ar kt.), galės juos paaiškinti, pasitikslinus galima išgirsti naujų aiškinimo interpretacijų sau ir auditorijai. Aiškintis nesuprantamus terminus svarbu dar ir dėl to, kad žurnalistas galėtų pasitikrinti, ar jis nevedžiojamas už nosies: ar argumentacija logiška, ar tikrai atsakoma į tą klausimą, kurį jis uždavė...

Deividas Randalas įvardija ir dar vieną „taisyklę“ – draudimą: negalima leisti pašnekovui „nuklysti“ nuo klausimo ar juolab temos. Medžiagos bus sukaupta apsčiai, o reikalingos informacijos – nebus. Tokioje situacijoje gelbsti atsiprašymas ir konkretaus klausimo pakartojimas.

Žinoma, geriau informacijos daugiau, nei per mažai. Sakoma, kad tai ypatingai taikoma jauniems žurnalistams, kurie iš pluošto informacijos gali lengviau atmesti nereikalingą medžiagą negu susizgribti, jog negavo atsakymų į pačius svarbiausius klausimus.

Ir svarbiausia, kad ir kaip klausimai būtų formuluojami, reikia girdėti atsakymus į juos. O tai reiškia, ne tik klausą, bet ir gebėjimą informaciją apdoroti čia ir dabar. Geriausi klausimai kyla interviu metu ir išplaukia jie iš pašnekovo dėstomų minčių.

Teigiama, kad geri klausimai iššaukia TIK gerus atsakymus arba leidžia suprasti, kokį prastą pašnekovą suradote.

***

Kone didžioji dalis šių taisyklių gali būti pritaikomos bet kieno iš mūsų kasdieniniuose pokalbiuose. Gebėjimas formuluoti taisyklingus ir kokybiškus klausimus lemia sklandžius pokalbius.