Kol „žinovai“ replikuoja nekokybiškos lietuviškos žiniasklaidos atstovams, pastarieji ir toliau aria jiems patiems įprastus žurnalistikos dirvonus. Rodos, tada „žinovus“ ir žurnalistus suartinti gali tik žurnalistikos teoretikai, kurie žino, KAIP YRA, ir puikiai išmano, KAIP TURĖTŲ BŪTI.

Žurnalistė, psichologė ir žurnalistikos teoretikė: toks specialisčių trio bando bent prisiliesti prie aktualios, bet mažai analizuojamos temos.

Žurnalistė Astra Petkūnaitė

„Žurnalistas turi suprasti, kad dažnai jis yra trečiosios valdžios atstovas, todėl neša didžiulę atsakomybę už kiekvieną savo viešai pasakytą žodį. Bet, mano nuomone, vienas svarbiausių dalykų, kuris apibūdina profesionalų žurnalistą, yra vienos mano pašnekovės išsakyta mintis – kalbėdamas su pašnekovu, žurnalistas pirmiausia turi matyti žmogų, o ne straipsnio temą ar antraštę.

Visų pirma, žurnalistika turi būti profesionali. Nemanau, kad jos atstovu gali tapti bet kuris gatvės praeivis. Taip pat, žurnalistikai neturi daryti įtakos jokios „povandeninės“ srovės: politiniai ar visuomeniniai interesai, pinigai...

Mūsų nepriklausoma žiniasklaida dar tik iškopė iš paauglystės periodo, tad nėra ko iš jos norėti išminties ir patirties. Manau, mūsų žiniasklaidos priemonės išgyvena vertybių krizę, bet tikiu, kad, laikui bėgant, atskirsime pelus nuo grūdų.“

Rosita Uznienė, Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijų katedros lektorė

(Aut. - Žiniasklaida Lietuvoje: kokia ji yra ir ar tokia turi būti?)

„Žiniasklaidos srityje esu ne tik teoretikė, bet ir buvusi praktikė, todėl pateiksiu dvi savo pozicijas.

Žiniasklaida Lietuvoje išgyvena paauglystės periodą, kitaip tariant, blaškosi tarp brandos ir nesubrendimo. Žurnalistai, nors ir yra deklaruojama žodžio laisvė, neretai rašo tai, ką liepia kažkas, arba tai, už ką moka pinigus. Žurnalisto, kaip profesionalo, pozicija interpretuojama gebėjimu kurti skandalus. Be to, daugelis mūsų šalies žurnalistų, nors ir "pakrikštyja" save profesionalais, deja, neturi žurnalistinio išsilavinimo. Jokiu būdu nenoriu pabrėžti, kad išsilavinimas lemia žurnalistinį profesionalumą, tačiau manau, kad žurnalistikos studijos padeda suvokti individui, kokia yra žurnalisto misija sociume.

Mūsų šalies žiniasklaida auditorijos širdyse ir protuose sėja per daug negatyvizmo. Ypač dabar. Žurnalistų rankose galingas ginklas - auditorijos pasitikėjimas ir požiūris į gyvenimą. Žurnalistikos teorija akcentuoja, kad pagrindinės funkcijos, kurias turi atlikti žiniasklaida: auklėjamoji, lavinamoji, informacinė, rekreacinė. Tačiau, deja, žurnalistams patinka "šiurpinti" auditoriją. Manau, šiandien žiniasklaida ir joje dirbantys žmonės turi puikią galimybę parodyti ir kitą žiniasklaidos pusę - pozityviąją. Žurnalisto misija ne tik "skandalinti", žurnalistai gali būti pozityvo, vilties ir tikėjimo ateitimi skleidėjai, kurie auditoriją priverstų ne tik nuleidus galvą, susigūžus laukti rytojaus, tačiau motyvuotų ir skatintų sunkumų akistatoje ieškoti išeities visos gyvenimo srityse, patartų kaip tapti dvasiškai stipresniems, informuotų ne tik kaip plaunami pinigai, o parodytų kryptį, kaip reikia tą procesą stabdyti, „nemaitintų“ auditorijos tariamos aukštuomenės gyvenimo detalėmis, bet parodytų paprastą lietuvišką šeimą, kurios turtai - gerumas, dvasiniai turtai,  vaikai, talentai.“

Psichologė Genutė Petronienė

(Aut. – Žurnalistika ir manipuliacija)

„Kito žmogaus saviraiška - ar tai rašytojas, ar lektorius, ar žurnalistas - veikia mūsų emocijas: gali sudominti, išgąsdinti, nudžiuginti, įkvėpti... Visų pirma, ji gali mus priversti atkreipti dėmesį. Retais atvejais - kai informacija ypatinga arba kai asmuo, kuris ją gauna dėl savo psichikos ypatumų - gali į ją labai stipriai sureaguoti, šios emocijos gali pasiekti net liguistą lygį. Informacija gali paveikti ir mąstymą bei įsitikinimus.

Kiekvieną kartą, kai mes perduodame informaciją, galime manipuliuoti skaitytoju. Paprasčiausi ir nuolat sutinkami būdai: pateikiama ne visa informacija, o tik ta jos dalis, kurią norime pateikti. Arba, jei pateikiama visa informacija, tai norima jos dalis pateikiama ryškiau, geresnėje šviesoje, atitinkamai paties žurnalisto nuomonei. Iš tiesų, objektyvių straipsnių, kokie jie turi būti pagal moksliniam straipsniui keliamus rašymo reikalavimus, žurnalistikoje beveik nesutiksime. Manipuliacija dažnai yra nejuntama: atrodytų, žurnalistas svarsto įvairias požiūrio galimybes, bet skaitytojas lieka palenktas į norimą pusę. Galima veikti ne vien vienpusiais argumentais ar tekste esančia emocija, bet ir retoriniais klausimais, abejonėmis, linkėjimais, pavyzdžiais.

Kad galima išvengti manipuliavimo pavyzdžių, sėkmingai parodo internetiniai komentarai: priešiškai nusiteikę komentatoriai įtariai nagrinėja tekstus, iš karto „pagauna“ manipuliacijas ir jas išryškina. Tik kartais tam išryškinimui reikia turėti papildomos informacijos, kurią nutylėjo žurnalistas, o galbūt žurnalistas jos net pats nežino.

Manipuliavimo pasekmės: žmogaus nuomonė vienpusiškai formuojama žiniasklaidos. Norint to išvengti, reikia įdėti laiko ir pastangų: ieškoti kitų nuomonių, kitų informacijos šaltinių.“

Ar šiandien yra bent viena visuomenės informavimo priemonė, kuri neturėtų tam tikros išankstinės pozicijos?  Kažin...

Gaila ir skaitytojų, ir tų, kurie jais manipuliuoja.