Po savaitgalį vykusios etiškos žurnalistikos iniciatyvos galvoje vis dar nerimsta mintys apie etiką ir kitus su ja susijusius klausimus. Kol dar vieną kitą šviežią ir kitais klausimais neužklotą mintį galima sugauti ir užfiksuoti, tai ir darau.

Jau nebe naujiena iš kolegų žurnalistų (ypač mažiau patirties turinčių) lūpų išgirsti jų patyrimus savo publikacijų platinimo, reklamavimo iš kitokio „iškišinėjimo“ tema. Kitaip tariant, ypatingai internetinėje žiniasklaidoje dirbantys žurnalistai sakosi turį ne tik parengti vieną ar kitą publikaciją, tačiau kaskart pasirūpinti jų viešinimu. Žiniasklaidai kuriamo turinio viešinimas – privalomas žurnalisto darbas?

Viena vertus, anokia problema: jei pateikei turinį, gali kviesti auditoriją su juo susipažinti, tačiau ar šioje situacijoje nesusiduriama su tuo, kas solidžiai vadinama interesų konfliktu? Turint vienintelį interesą (šioje situacijoje įvardinkime būtent taip) – profesionaliai surinkti, apdoroti ir pateikti informaciją – užduotis aiški, tačiau ar tas aiškus žurnalisto interesas neapsivelia neaiškiais papildomais interesais, kai jis imasi siuntinėti ar „mėtyti“ nuorodas?

Kitas pastebėjimas. Veiklos optimizavimas – ne tik madingas, bet ir finansiškai redakcijoms priimtinas dalykas, tačiau žurnalistas nėra auditorijos piemuo, ganantis savo skaitytojus / žiūrovus / klausytojus, o nuklydusioms avelėms asmeniškai arčiau nunešantis šviežios žolės. Juk žurnalistai universitetuose rengiami ne skaitytojų vaikymui. Tad gal ir patiems žurnalistams metas išmokti gerbti savo išsilavinimą.

Ir paskutinis, tačiau ne mažiau svarbus pastebėjimas: o ką veiks viešųjų ryšių specialistai, įsikūrę redakcijose arba šalia jų, jei žurnalistai „bepiarindami“ savo publikacijas iš jų atims duoną? Žinoma, sudėtingas darbas ryšių su visuomene specialistams pačiais įvairiausiais būdais rinkti gerbėjus žiniasklaidos priemonėms socialiniuose tinkluose ir kitaip vargti stengiantis nesusipainioti ryšių mazguose ir mazgeliuose, tačiau žurnalistas turi aiškią ir neginčijamą savo misiją, o sukurto turinio kasdienis privalomas „iškišinėjimas“ – jo misijos anaiptol negražina.

Ir dar... Įsivaizduokime: žurnalistas kuria žiniasklaidos priemonės turinį, jį platina, ieško reklamos užsakovų, galinčių publikacijų „aplinką“ papuošti reklaminiais skydeliais, kas mėnesį žurnalistas pats susitvarko buhalterinius popieriukus, išsimoka sau atlyginimą, po darbo išplauna grindis ir palaisto ant palangių gėlytes, o naktimis pagal specialų tvarkaraštį saugo redakcijos patalpas. Juk optimizavimas!

Bet prieš pasilikdami saugoti redakcijos patalpų vietoje saugos tarnybos vyrukų, kokybiškai atlikime savo pagrindinį darbą. Jei sąžiningai ir kokybiškai, kiekvienai redakcijai jo turėtų užtekti.