Žurnalistams patinka kalbėti/rašyti ir žinoti, kad jų žodis bus priimtas kaip neginčijama ir vienintelė tiesa; žurnalistai neturi laiko sekti skaitytojų reakcijų ir pasisakymų viena ar kita tema, kadangi tuo metu jie jau kuria nežinia kelintą darbą, o senąjį yra pamiršę ir atsakomybė už jį „lyg išgaravusi“; žurnalistai retai būna suinteresuoti pripažinti savo klaidas, o įspęsti į kampą ir nulinčiuoti jaučiasi nuversti nuo sosto, niekam nereikalingi ir pažeminti.

Toks elgesys turi būti pamirštas. XXI amžiaus žurnalistas nusipurto aroganciją, lavina gebėjimą bendrauti bei gilinasi į technologijas ir jų siūlomas paslaugas. Atlikus tokius „namų darbus“, veikiausiai, požiūris į šiuolaikinę žurnalistiką savaime gali pasikeisti.

Barikadų tarp žurnalistų ir auditorijos nebelieka, o jei dar vienas kitas spaudos atstovas bando sienas iš likučių statyti, jos atrodo mažų mažiausiai naiviai: klaidų už sienos vis tiek paslėpti negalima, į auditorijos klausimus atsakyti verta, o žiniasklaidos stiprybė – interaktyvumas.

Manoma, kad XXI amžiaus žurnalistui, dirbančiam izoliuotai, garantuota nesėkmė – nesvarbu ar jis individualiai dirbantis asmuo, ar redakcijai priklausantis specialistas.

Tiesioginis kontaktas su žurnalistu skaitytojus/klausytojus drąsina, didina pasitikėjimą juo ir, žinoma, įtraukia į „tikrą aktualijos veiksmą“.

Kai kurie interneto ir žiniasklaidos specialistai vis prabyla apie tai, kad veltui užmirštamos esminės žurnalistų vertybės, kažkada buvusios pamatiniais tradicinių leidinių švyturiais: taisyklinga kalba, raštingumas, mandagus tonas ir elementaraus etiketo išmanymas. Interneto chaotiškumas nėra nesuvaldomas, tad ir šios savybės nuo žurnalistų neturėtų pabėgti XXI amžiuje, o jei pabėgo, pats metas jas pasivyti.

Nors žurnalisto darbas yra atsakymų surinkimas ir pateikimas, yra specialistų, teigiančių, esą žurnalistas turi nebijoti skaitytojams pateikti tų klausimų, į kuriuos jam nepavyko rasti atsakymų. Dar daugiau, diskutuojama apie tai, kad kiekvienam leidiniui pravartu turėti „skiltį“ neatsakytiems klausimams.

Žiniasklaidos tendencijos keičiasi, žurnalistikos mokslas dėlioja savus prioritetus, o žurnalistas, bėgdamas paskui juos, turi spėti viską susirinkti, suvokti, bet svarbiausia neužmiršti gyventi ir gyvenimu remtis. Žmoniškumas turėtų būti viena iš XXI amžiaus žurnalisto atramų.