Po to, kai Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius savo tinklaraštyje pateikė subjektyvų požiūrį apie leidinį „Respublika“ ir jį pagrindė „Wikileaks“ paviešinta informacija, o UAB „Respublikos leidiniai“ atstovai pareikalavo nuomonę paneigti kaip paskleistą tikrovės neatitinkančią, juridinio asmens dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją, viešojoje erdvėje akimirkai stojo nejauki tyla, po kurios dalis tinklaraštininkų pareiškė palaikantys D. Radzevičių – ir dėl jo pozicijos nepaneigti savo nuomonės, ir dėl kolegiško gesto, jei UAB „Respublikos leidiniai“ vykdys savo pažadus imtis teisinių priemonių dėl šmeižimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tokia padėtis daug pasako.

Vietoje žurnalistų tiesos – „blogerių“ nuomonė

Gausybė save žurnalistais vadinančių, būriai žurnalistikos studijas baigiančių ar baigusių, šimtai tiek tradicinių, tiek internetinių leidinių, tačiau Lietuvos žiniasklaidai ypač karštu periodu visi jie ima ir pasislepia, o į areną eina charizmatiškieji „blogeriai“. Šie – šaunuoliai, jų aktyvumas jei ne pasaulį, tai bent vieną kitą vertybę netyčia gali apsaugoti, tačiau žurnalistams, dirbantiems kone religinio fanatizmo reikalaujantį darbą, kurį mėgstama apibrėžti kaip gyvenimo būdą, ima ir pritrūksta drąsos pasisakyti esminiu klausimu, ar egzistuoja Lietuvos žiniasklaidoje tokie „linksmieji kalneliai“ kaip reketas?

Nereikėtų nei vienų dalykinės reputacijos galimai trypti, nei kitų nuomonę prašyti paneigti. Nes kol kas galimai riebus ir neskanus Lietuvos žiniasklaidos kasdienybės kąsnis „užvertas“ ant „Respublikos“ ir D. Radzevičiaus stovyklų iešmų. Bet juk nei vienas, nei kitas nėra atskira problema. Problema tvyro visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Panašu, kad dėl galimybės vadintis žurnalistais kovojantys „blogeriai“ aprašytoje situacijoje pasielgė neabejotinai garbingiau išreikšdami nuomonę, nei ketvirtąja valdžia save vadinantys, tačiau dažniausiai tik teksto surinkėjų funkciją atliekantys asmenys.

Žurnalistai viską žino, visus mato, informaciją pasiekia, nepasiektą pavymui pagauna, tačiau apie save ir savo problemas plačiau kalbėti nepajėgia, nors, panašu, jog, ką pasakyti, turėtų. Negali dėl noro dirbti ir užsidirbti? Tada jų gyvenimo būdas – negalėjimas, o ne žurnalistika.

Dangstomas žaidėjas – pralaimi komanda

Jei skaitant ima pyktis, kad Lietuvos žiniasklaidos padėtis neverta nagrinėjimo, esą ji ir taip aiški – vieni kitus dangsto dėl panašių veiklos metodų, turėdami bendrų interesų arba tiesiog siekdami išsaugoti darbo vietą – todėl neverta apie tai net kalbėti ar juo labiau bandyti keisti padėtį, esu linkusi prieštarauti.

Kad ir kokią galią turi žiniasklaida kaip reiškinys, kad ir kaip ji įsiskverbusi į kasdienį žmogaus gyvenimą, ne mažiau svarbus ir pasitikėjimas ja. Teksto vertę kuria skaitytojai, tad šių abejingumas ir tekstų „permetimas akimis“ žiniasklaidai gali leisti nebent eilinį kartą suskaičiuoti „paspaudimus“ pajamoms už reklamą paskaičiuoti arba savo pranašumą prieš kitus pademonstruoti, bet juk žiniasklaidos misija toli gražu ne ta.

Savame rate dangstomi savi žaidėjai negali sveikai konkuruoti, karštai diskutuoti ir turėti svarų žodį auditorijai. O kai žiniasklaida neturi svaraus žodžio, kuriuo galima pasitikėti, tai tik grafomanijos atmaina.

Socialinė atsakomybė, kai skaidrumas ir aiškumas tampa prioritetu ir nepamainomu ginklu solidžiose pasaulinėse kompanijose, vis dar svetimas „daiktas“ Lietuvos žiniasklaidoje. Per daug interesų tarsi virvėmis riša žiniasklaidos priemones? Jei taip, tai pats tinkamiausias laikas kurtis naujoms iniciatyvoms ir konkuruoti su neaišku ką ir kodėl dangstančiais leidiniais.

Ir niekuo dėtas nei vienas konkretus leidinys, nei vienas konkretus asmuo. Jei leidinio reputaciją gali sugriauti kažkieno nuomonė, tačiau jos atstatyti nepajėgi savaime vykdoma skaidri ir aiški veikla, nieko verta tiek žiniasklaida, tiek jos vartotojas.

„Šešėlinė“ žiniasklaidos rinka – užsakomieji reklaminiai straipsniai ir laidos – vieną dieną nupjaus šaką, ant kurios sėdi sunkiasvoriai žiniasklaidos komandos žaidėjai. O pjaunama šaka, panašu, jau braška.