Nepasitikėti žiniasklaida – aukštas pilotažas. Tačiau pajėgti ją taikliai skaidyti į pelus ir grūdus – pats aukščiausias lygis. Spėju, kad aukščiausią lygį įvaldžiusių tiesiog nėra arba jų – vos vienetai. Netikite manimi? Ech, reiškia jūs priklausote dar tik aukštajam pilotažui - nepasitikinčiųjų.

Nenuvertinau jūsų. Tai – komplimentas. Ir istorija tik jums.

Provincijoje gyvenanti šeima niekada neprenumeravo nacionalinių dienraščių ir į internetinius naujienų portalus dirsčioti kelis kartus per dieną neturėjo galimybių. Tačiau jie sau leido prenumeruoti du rajoninius vieną su kitu nesugyvenančius laikraščius ir žiūrėti kelis lietuviškus bei kelis rusų kalba transliuojamus televizijos kanalus.

Pasak šeimos atstovų, jie labiausiai pasitikėjo per Lietuvos televizijas rodomomis žiniomis. Iš žinių laidų gautą informaciją jie „pagilindavo“ ir atitinkamai jausdavosi „pasitikslinę“, jei apie tai pakartotinai juokingų situacijų parodydavo „Dviračio šou“. Jei tą temą imdavosi gvildenti dar ir „Žiūrim, ką turim“ arba „KK2“, tai įtvirtindavo temos svarbą ir rasdavosi pasitikėjimas „kažkuria viena puse“.

Užduotą klausimą, ar „KK2“ galima vertinti kaip patikimą žiniasklaidos priemonę, šeimos atstovai suprato kaip nevykusį juokelį...

Apie laikraščius kalba buvo vangi. Šeimos atstovai minėjo, kad abu laikraščiai rašo skirtingai, nesutaria politikos, socialiniais ir net kultūros klausimais, todėl juos skaito ne dėl šios informacijos: vienas patrauklus, nes pateikia televizijų programas, kitas – nes „jį nuo seno prenumeruoja“.

Tuo pat metu sostinėje gyveno šeima, kone kvėpuojanti aktualijomis ir mintanti analitiniais tekstais tiek lietuvių, tiek anglų ir rusų kalbomis. Jiems buvo natūralu straipsnius sieti su jų autorių pavardėmis. Pasak šios šeimos atstovo, negalima objektyviai vertinti teksto, jei nežinai, kas jį parašė. Į klausimą, kaip gali derėti žurnalistinis objektyvumas su autoriaus biografijos detalėmis, atsakymas buvo (cituoju iš atminties): „Objektyvumo nėra didžiosios dalies abiturientų darbuose, nors jie dar praktiškai neturi jokių ryškesnių interesų. Mąstantis žurnalistas niekada neparašys „nuskusto“ teksto.“ Šeima vieningai tvirtino tikinti atskirais žurnalistais, o apie žiniasklaidą kaip visumą šiuo klausimu kalbėti negalintys. Kitaip tariant, jie tiki ne žiniasklaida – jie tiki atskirais žmonėmis.

Koks skirtingas skirtingų tikėjimas skirtingais. Gal tai yra pagrindinė priežastis, kodėl kalbėdami apie žiniasklaidą vieni kitų nesuprantame / nenorime suprasti ir jaučiamės tarsi pokalbyje apie „orą ir vorą“ arba statybininko ir dizainerio diskusijoje apie utopijos filosofinę reikšmę?

Jūs pasitikite žiniasklaida? Ką manote apie tuos, kurie ja nepasitiki? Turėtų būti painu „perkąsti“ skirtingų (ne)pasitikėjimą skirtingais rašant apie skirtingus dalykus. Ir kaip manote, ar (ne)pasitikėjimo žiniasklaida atveju statistika yra daug verta?