Prieš kelias dienas Lietuvos žiniasklaida informavo apie Danijoje įsigalėjusį draudimą žurnalistams cituoti socialiniame tinklalapyje Facebook užsiregistravusių „draugų“ profiliuose pateikiamą informaciją. Kitaip tariant, Danijos žurnalistai, socialiniame tinklalapyje „susidraugavę“ su žinomais šalies asmenimis, negalės tos informacijos naudoti rengiamose publikacijose, išskyrus atvejus, kai ją būtų galima trakuoti kaip svarbią viešajam interesui.

Toks Danijos žingsnis privertė prisiminti ne vieną lietuviškos žiniasklaidos atvejį, kai žinios apie pramogų pasaulio asmenų vedybas, nėštumą, laukiamo vaiko lytį ir net planuojamus vaikų vardus buvo cituojamos arba perpasakojamos iš minėto tinklalapio. Lietuvoje žurnalistų „nusikaltimai“ tik tokie, o Danijoje žurnalistai paviešino šalies Ministro Pirmininko ir jo brolio profilio informaciją - opozicijos koneveikimą.

Kita vertus, aiškėja ir tai, jog žinomi žmonės taip pat jau įvaldė internetinės rinkodaros ginklus bei suprato, kad tam tikros informacijos nutekinimas socialiniuose tinkluose prilygsta geriausiems viešųjų ryšių specialistų darbams. Skirtumas tik tas, kad žurnalistai, prisimenantys, jog į viešųjų ryšių specialistų „žinias“ būtina žiūrėti kritiškai ir atsargiai, gali atlikti savo darbą kokybiškai - tokia informacija gali ir nepasiekti televizijos ekranų ar spaudos puslapių, o betarpiškas pačių suinteresuotųjų veikimas socialiniuose tinkluose informacijos vertę neabejotinai dar labiau didina – tokia ji „iš pirmų lūpų“.

Apskritai, ši problema – iš bet kur gaunamos bet kokios informacijos pavertimas „šaltiniais“ arba citatomis - egzistuoja nuo senų laikų, tik ji turėjo kitus vardus ir pavadinimus.

(Ne)Svaičiojimas. Prieš kelerius metus teko kalbėti su jaunu vaikinu, besirengiančiu studijuoti (dabar studijuojančiu) žurnalistikos mokslus Vilniaus universitete. Jis jau turėjo žurnalistinės patirties, kurią, prašomas ir ne, dosniai dalijo aplinkiniams – apie žiniasklaidą, apie darbo pobūdį ir apie patikimus informacijos gavimo būdus. Jų buvo daug, tačiau vienas itin tinka šiai temai, todėl negaliu nepasidalinti „patirtimi“: susibičiuliauji su žinomu žmogumi, tampi bendrų vakarėlių lankytoju ir palydovu; palydovu „dirbi“ ne tik „į“ vakarėlius, bet svarbiausia „iš“ jų, tai reiškia, kad gali išpešti daug daugiau informacijos ir ji yra daug pikantiškesnė negu kolegų, tą patį asmenį kalbinančių tik prie kamerų ar su įjungtais diktofonais, svarbiausia neperlenkti lazdos ir gautą informaciją dozuoti saikingai, t. y., ne visą iš karto.

Be viešųjų ryšių specialistų ar su jais, kokybiškos informacijos gavimas visuomet buvo ir, tikėtina, kad bus ypatingai brangus.

Kaip taisyklė, tik pigi informacija barstyte barstoma. Štai šiandien į universiteto pašto dėžutę atskriejo „viešųjų ryšių specialisto“ laiškas: „labas, ar ieskai kas tave galetu susildyti saltais rudenio vakarais?... O gal ieskai vienos nakties nuotykio? Visko ko tau reikia rasi atsinaujusiame puslapyje www....lt “

(Pigesnio šildymo alternatyva studentams?)