Su žurnalistikos studijų programą Vilniaus universitete pasirinkusia pirmo kurso studente Aiste (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas - red. past.) pirmą kartą kalbėjomės dar rugsėjo mėnesį. Tada mergina tik pažindinosi su universitetu, grupės draugais ir žurnalistikos studijomis. Šįkart interviu su Aiste – pačiame pirmosios egzaminų sesijos įkarštyje.

Pirmasis pusmetis studijuojant žurnalistiką. Koks jis?

Visi apsiprato, „apsitrynė“, susidarė grupės. Kol kas nesigailiu, kad stodama pirmuoju numeriu rašiau būtent žurnalistiką, ir spėju, jog gailėtis neteks. Girdėjau kelias nuomones, kad žmonės jaučiasi pataikę „ne ten“, bet man – viskas gerai, įdomu.

Kokie „ne ten pataikiusiųjų“ argumentai?

Jie teigia, kad tiesiog „ne ten“ įstojo. Galbūt tikėjosi visai ko kito, galbūt labai dvejojo pildydami stojimų lapą, o kai tai suprato, buvo per vėlu. Kaip suprantu, jiems tiesiog „nelimpa“. Girdėjau, kad viena kurso draugė suvokė, jog medicina – jos didžioji svajonė: gana didelis kraštutinumas, rodantis, kad ne visiems dešimtoje klasėje pasiseka pasirinkti mokytis reikiamus dalykus ir įstoti, ten, kur tikrai nori.

Kai kalbėjomės pirmąjį kartą, minėjai paskaitas be įtampos ir puikų sutarimą su dėstytojais. Ar situacija išliko tokia pat?

Taip. Nors buvo visko, taip pat ir slogių akimirkų.

Kaip kinta tavo suvokimas apie žiniasklaidą ir žurnalistiką?

Faktas, kad jis labai daug kuo skiriasi nuo tada, kai pradėjau studijuoti. Pakito požiūris į patį reiškinį, žurnalisto vaidmenį. Žinau, kad tai dar nėra galutinis suvokimas, jis dar kis.

Pirmoji sesija. Kokia ji?

Įvairi, nes egzaminai yra labai skirtingi. Pavyzdžiui, į kai kuriuos galima neštis visą turimą medžiagą, o kai kuriems reikėjo tikrai įtemptai mokytis.

Kaip vertini pirmojo kurso disciplinas (žurnalistikos įvadas, žiniasklaidos kalba ir stilius, komunikacijos įgūdžiai, pasaulio literatūros istorija ir kt.)? Ko iš jų pasisėmei?

Viena dažniau linksniuojamų temų buvo žurnalistinis objektyvumas. Nagrinėjome klausimus, kaip pasielgtumėme įvairiose situacijose, daug diskutavome. Susipažinau su daug naujų žiniasklaidos pasaulio terminų.

Nauja patirtis buvo vaizdo žurnalistikos seminarai: reikėjo parengti portretus, reportažus, foto pasakojimus, ilgąjį projektą. Taip pat jau reikėjo atlikti praktiką leidiniuose „Universitas Vilnensis“ arba „Universiteto žurnalistas“.

Galbūt šiek tiek trūksta anglų kalbos, nes galėjome rinktis iš ispanų ir prancūzų.

Praktika buvo įdomi?

Įdomi, nes tai – nauja patirtis. Reikšmingesnė bus vasarą, kai reikės mėnesį dirbti regioninėje spaudoje.

Gal jau sulaukei pasiūlymų dirbti žurnalistinį darbą?

Darbais dar nesidomėjau. Kiek žinau, yra keli dirbantys kolegos, po pirmo semestro tokių turėtų padaugėti.

Ar jau ryškesnis žurnalistiką studijuojančio asmens psichologinis portretas?

Žmonės labai skirtingi: vieni linkę daug kalbėti ir reikštis, kiti – uždaresni, stebintys aplinką, kai kurie – arogantiški. Nėra tam tikrų, visus vienijančių savybių.

Šiandien į Lietuvos žiniasklaidą tu žvelgi kaip jaunoji žurnalistė. Kokią ją matai?

Aš manau, kad žiniasklaidoje daugmaž viskas gerai. Joje yra informacijos įvairiai auditorijai: vienus domina paskalos, kitus - kriminalai, pasaulio naujienos, trečius – kitokia žurnalistika, probleminių klausimų svarstymas, ko irgi yra.

Žinoma, ne paslaptis, kad egzistuoja pirkimai, neskaidrumas, šališkumas, bet nemanau, kad įmanoma sunaikinti tokius reiškinius: protingas skaitytojas pats renkasi, ką jam skaityti, o pasiūla nemaža ir tikiu, kad kokybiškos, sąžiningos medžiagos tik daugės.