Tyrimai rodo, kad radijo klausosi kiekvienas nors kartą per savaitę (fonas darbui, poilsiui, važiuojant), tačiau didesnio masto diskusijų ši masinės komunikacijos priemonė pati apie save nepajėgia iššaukti, komercinės radijo stotys griebiasi visų įmanomų šiaudų išgyvenimui, o visuomenės kritiškas žvilgsnis dažniau sukamas į televiziją nei ausis į radiją. Kodėl? Juk radijas – kultūros dalis, o dėl savo vietos po saule kovojo ir kovoja itin atkakliai.

Radijo eros pradžia

Telegrafas yra laikomas elektroninės komunikacijos laikmečio pradžia. Jį išrado Samuelis Morzė (Samuel Morse) XIX amžiaus pirmojoje pusėje (1837 m.). Maždaug po keturių dešimtmečių Aleksandras Belas (Alexander Bell) užpatentavo telefoną, dar po dviejų dešimtmečių Džiuljelmas Markonis (Guglielmo Marconi) pademonstravo išrastą radijo aparatą ir ši virtinė technikos laimėjimų nutiesė kelią radijui kaip masinės komunikacijos priemonei. Vadinasi, galima teigti, jog radijas visuomenę Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vakarų Europoje pasiekė jau XX amžiaus pradžioje.

Radijas kelius pramynė ir dabartinei konkurentei – televizijai. Pramynė, o pats liko kovoti su sunkumais.

Kova už būvį tada...

Intelektinės komunikacijos istorijos pradininkas Džonas Daremas Petersas (Joham Durham Peters) teigia, kad „radijo signalas, be abejo, yra vienas iš sunkiausiai suvokiamų mums žinomų dalykų; tad nereikia stebėtis, kad jo gebėjimas skubiai per erdvę perduoti žinią bemat buvo pradėtas lyginti su telepatija, spiritizmo seansais ir angelų apsireiškimais“.

Aptariamu laiku dažniausiai vienintele teisėta komunikavimo forma buvo laikomas tik dialogas. Radijas „nešė“ tai, kas dar nebuvo patirta, o naujai patirčiai apibūdinti trūko minčių ir žodžių.

Dž. D. Petersas (Johan Durham Peters) vienoje iš savo knygų mini, jog „Markonis (G. Marconi), būdamas tipišku savo kartos atstovu, naująją technologiją traktavo kaip bevielį telegrafą. Tačiau telegrafo pranešimai buvo skirti vienam asmeniui, o oro bangomis sklindantys pranešimai – ne.“ Konfidencialumo nebuvimas visuomenę gąsdino.

Tik po dvidešimt penkerių metų nuo radijo technologijos išradimo pradėtos vykdyti radijo transliacijos, tačiau ir tuomet radijas nepaliaujamai kovojo dėl savo vietos po saule: neigė mitus (ankstyvąsias radijo transliacijas dažnai nutraukdavo atmosferiniai trikdžiai, kurie buvo suvokiami kaip neva tolimųjų pasaulių ženklai) ir nepaliaujamai siekė radijo transliacijų kokybės (atstumo tarp klausytojo ir radijo mažinimas bei improvizacijos eteryje)...

...ir dabar

Pastangos kurti kokybišką radijo transliacijų turinį nenuėjo perniek. Pirmosios radijo kartos savo sekėjams paliko teatralizuotų dialogų, gerbėjų laiškų, gerbėjų klubų, konkursų, reklaminių viktorinų ar radijo komedijų idėjas.

Šiandien reta radijo stotis išsiverčia be jos „gyvybės“ įrodymų – krizenimų, kikenimų, ekskursų nuo konkretaus teksto, barbenimų į stalą ir net užkandžiavimo. Metodo veiksmingumą liudija tai, jog jau ir pirmųjų radijo transliacijų autoriai tokių akibrokštų anuometinei publikai nevengė. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Franklinas Delanas Ruzveltas (Franklin Delano Roosevelt), dažnas radijo laidų dalyvis, vienoje jų paklausė, kur yra stiklinė su vandeniu, atsigėrė, o klausytojams paaiškino: „Bičiuliai, šį vakarą Vašingtone labai karšta.“

Kadangi šiandien pagrindinė radijo stočių auditorija – jaunimas, improvizacijos ir netikėti „gyvybės“ įrodymai juos džiugina ir išlaiko prie radijo imtuvų.

Bene pagrindinė radijo stočių strategija ir kovos dėl vietos po saule ginklas – žinios apie auditorijos poreikius ir visų priemonių sutelkimas jų tenkinimui. Štai vokiečių tyrinėtojų išvados atskleidžia, kad klasikine muzika domisi ir jos klauso išsilavinę vyresnio amžiaus asmenys; jeigu vertinsime 16 – 60 metų amžiaus grupę, klasikine muzika domisi vos 6 procentai jų. Tai bene pagrindinė priežastis, kodėl taip mažai radijo stočių, grojančių būtent tokio žanro muziką. Taip pat auditorijai pakanka vos kelių minučių trumpų žinių kartą per valandą; visas kitas laikas – muzikai. Praktikoje ši taisyklė galioja 80:20 santykiu (muzika : tekstas), nes tai didžiajai auditorijos daliai priimtiniausias variantas.

Radijo transliacijos vis dažniau tampa absoliučiai improvizuotos, o radijo laidų vedėjai savo rubrikoms privalo „suteikti veidą“. Individualumas ir ryškūs skiriamieji bruožai – radijo stočių ginklai. Kitaip tariant, radijo „veidu“ turi tapti radijo laidų vedėjo balsas, temperamentas, kalbėjimo manieros ir jo asmenybė.

Visa tai – konkurencinė kova. Ir visa tai – kasdienė kova už būvį. Kritikai negaili aštrių strėlių televizijų programoms, tačiau kažkodėl taupo žodžius šiandieninio radijo analizei.