„Nesinešk darbo rūpesčių namo, o namų rūpesčių į darbą“, tokia fraze nokautuojamas kiekvienas, kuris verkšlena dėl asmeninių ir darbo rūpesčių susiliejimo. Tačiau krūviai darbe ir milžiniškas gyvenimo tempas vis rečiau leidžia kas vakarą uždaryti darboviečių duris ir namus atsirakinti be minčių apie darbe paliktus rūpesčius. Užburtas ratas, iš kurio vargiai pasprunka net to norintys, o nemaža dalis jau ir galvos nesuka; gyvena pakartodami sau tinkančią arbą „pritemptą“ taisyklę: mano darbas – gyvenimo būdas.

Ar tikrai?

Pasižvalgius internete, kokius darbus žmonės linkę vertinti kaip gyvenimo būdą, paaiškėja, kad tokie darbai – „fūristas“, kriminalistas, mokytojas ir net striptizo šokėja... Platus profesijų spektras. Susidaro įspūdis, kad darbo vertinimas priklauso nuo darbuotojo požiūrio į jį, o pati darbo specifika ir atsakomybė – ne pirmame plane. Tokie darbuotojai savo „gyvenimo būdą“ linkę vertinti kaip atsidavimą ir pasiaukojimą. Nuo atsidavimo, pasiaukojimo neatsiejama ir karjera: darbui skiriama ypatingai daug laiko, ryškėja rezultatai, jie įvertinami, daugėja pasiekimų.

Perdėtas atsidavimas, pasiaukojimas signalizuoja apie gresiantį darboholizmą, kuris, kaip teigia psichologai, dažniausiai vertinamas minuso ženklu. Psichologas Kęstutis Ridikas yra sakęs, kad darboholikai retai būna besišypsantys, jiems būdingos niūrios nuotaikos ir nuovargis. O kaip kitaip? Juk gyvenimo būdas neturi darbo valandų, išeiginių ir atostogų. Kalbų apie darbo rūpesčius - darbe, o namų rūpesčius - tik namuose nebelieka, nes ...namų rūpesčiai tampa nematomi!

Žurnalistas – ne plaštakė

Jei plaštakės gyvenimas – vos viena diena, tai žurnalistų, atliekančių informacijos filtrų rolę, gyvenimas ir darbas turėtų tęstis amžinybę, kadangi informacijos srautai nesustoja, o jos laukiantys visą laiką išalkę žinių. Žurnalistė Astra Petkūnaitė sako, kad žurnalisto darbas – gyvenimo būdas: „Jei tai būtų tik profesija, tuomet ir darbo laikas būtų „ofisinis“, tekstai būtų ataskaitiniai ir panašiai...“

Žurnalistė Judita Jensen teigia turinti priešingą nuomonę, esą blogai, kai žurnalistas pradeda dirbti paromis, nes tai keičia asmenybės ritmą: „Žurnalistas nėra meninkas, kuriantis arba ieškantis įkvėpimo naktimis. Tie rašo dėl grožio, žurnalistai – ne. Žurnalistai tikslingai rašyti galės tada, kai mokės pajausti auditorijos pulsą.“ J. Jensen šypsosi paklausta, kodėl žurnalisto darbo ji nesiejanti su gyvenimo būdu: „Būdama draugų rate išgirstu klausimų, susijusių su žiniasklaida, su darbo specifika, o kartais tiesmukų klausimų „kodėl čia neturi diktofono?“. Buvo metas, kai tai erzino, dabar jau susitaikiau. Pirmiausia, esu žmogus, mergina, draugė, sesė, dukra, anūkė, paskui – žurnalistė“.

Dėl ko nemiega Lietuvos fotografai?

Žiniasklaidos katile svarbią rolę vaidina ir prieskoniai – nuotraukos. Be jų skaitytojas alkį vargiai numalšina, todėl spaudos fotografai atlieka ne mažesnį vaidmenį už žurnalistus. Fotografas – darbas ar gyvenimo būdas?

Fotografė Evgenia Levin it kirviu nukerta, kad pirmiausia reikia suvokti, jog tikrosios spaudos fotografijos Lietuvoje, deja, nėra. „Ir jau seniai nėra. O nedaug ir tebuvo kažkada sovietiniais laikais. Lietuvoje tikrajai fotožurnalistikai yra per mažai vietos, per mažai veiksmo, per mažas žmonių susidomėjimas socialinėmis, gamtos ar dar kokiomis kitomis problemomis.“

Pasak fotografės, kalbėti apie spaudos žurnalistų darbą kaip gyvenimo būdą taip pat keblu: „Spaudos fotografų būna įvairių: būna tokių, kur, kaip juos kažkodėl įsivaizduoja ir dauguma su fotografija nesusijusių žmonių, sėdi krūmuose ir laukia, kol Zvonkė savo kieme su kuo nors pasibučiuos; būna tokių, kur laksto visą dieną po įvairiausius oficialius renginius, spaudos konferencijas, fotografuoja viską nuo vienišų mamų demonstracijų ar kariuomenės parado iki skiriamųjų raštų įteikimo ambasadoriui Prezidentūroje; būna tokių, kur ramiai nueina pas žmogų, pasistato šviesą, ramiai pasišneka su juo, pafotografuoja 20 minučių ar 2 valandas ir nueina. Ir visi jie „gamina“ nuotraukas, naudojamas spaudoje, bet visų jų gyvenimo būdas, tempas bei požiūris į darbą, o svarbiausia, į spaudos fotografiją, skiriasi kardinaliai“.

Paklausta, koks pačios santykis su darbu, fotografė atsako: „Man spaudos fotografija, be abejonės, yra gyvenimo būdas, bet aš esu iš tų fotografų, kurie darbui fotografuoja ne 5 įvykius per dieną, o maždaug 10 per savaitę ir tai - galiu pasakyti atvirai - yra didelis malonumas.“

Gyveni ar dirbi?

Akivaizdu, kad darbo virtimą gyvenimo būdu lemia asmeninės žmogaus savybės. Kiek darbuotojas leidžiasi būti jų užvaldytas ir kiek pajėgia brėžti liniją tarp darbo bei asmeninio gyvenimo – kiekvieno išmonės ir galimybių reikalas.

Skamba ironiškai, bet statybininkas neprivalo nešiotis kišenėje kelių plytų, o „fūristas“ irgi pavargsta, irgi kartais nenori vairuoti, irgi nori prisėsti ant galinės automobilio sėdynės ir važiuodamas snausti.

Žiniasklaidos atstovai – žurnalistai, fotografai – irgi žmonės. Žmonės, kurie gali drąsiai nusiklijuoti visus stereotipus ir etiketes, kai jie ne darbe, o valgo salotas ar ilsisi. Mokėti atsitraukti nuo savo darbo – tampa madinga, kaip kad dar visai neseniai buvo madinga sakyti, jog tam tikras darbas – gyvenimo būdas.