Daugiau kaip prieš savaitę Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius savo tinklaraštyje išreiškė dvejonių dėl naujienų portalo alfa.lt „Politikų ringo“(dabar „Politikos ringo“) skilties veikimo principų: ar tikrai politikai nurodytoje skiltyje gali skelbti savo nuomones bei kitus tekstus už atlygį naujienų portalui. D. Radzevičius teigė norintis sulaukti atsakymo – situacijos paaiškinimo. Bene po kelių dienų LŽS pirmininkas gautą atsaką taip pat paviešino savo tinklaraštyje.

Apie tai, kas buvo paaiškinta D. Radzevičiui apie minėtos skilties veikimo principus, galima pasiskaityti LŽS pirmininko tinklaraštyje, o kaip tai buvo paaiškinta – dėmesio vertas niuansas.

Į D. Radzevičiaus dvejones ir klausimus sureagavo ir atsakymą pateikė naujienų portalo alfa.lt politikos naujienų redaktorė Gabrielė Vasiliauskaitė. Įdomu pastebėti tai, kad G. Vasiliauskaitė tiesioginio atsakymo nesukurpė – D. Radzevičiui buvo pateiktos nuorodos į ankstesnį „pasiaiškinimą“ komentaruose ir Tomo Vilucko tinklaraštį, kuriame autorius kalba apie alfa.lt dalinai komercinį projektą – skiltį „Politikos ringas“. Ir tik tiek.

Kitaip tariant, LŽS pirmininkas gavo ne atsakymą, bet nuorodų, kur atsakymus galėtų ir turėtų susirasti pats.

Jei jau, kaip kad pati G. Vasiliauskaitė teigia, minima skiltis yra silpnoji alfa.lt vieta, apie ją reikėtų kuo daugiau kalbėti, aiškintis ir stiprinti, juolab, kad LŽS pirmininkas išreiškė dvejonių dėl neva galimo neskaidrumo, o ne atsikratyti temos ir išvengti jos eskalavimo viešojoje erdvėje apsiribojant nuorodų „numetimais“. Visgi, žiniasklaidos „silpnosios vietos“ niežti visiems diskusijos  dalyviams. O gal ne?

Kalbų apie hierarchiją ar pavaldumo jausmus nereikia, tačiau apie žurnalistinio subtilumo ir atsakomybės už žiniasklaidos kokybę suvokimą – būtina. O jis akivaizdžiai sumenkintas, jei naujienų portalo politikos redaktorė, atsakydama LŽS pirmininkui, gali apsiriboti nuorodomis, jei nesiteikiama garsiai kelti klausimų ir jei atsakymas gali būti tik kaip priedas prie „progos užduoti savo klausimų“.

Situaciją stebint iš šalies, susidaro neoficialaus – gerai, lai oficialumas nebūtinas – neprobleminio ir adresatą mažai dominančio klausimo uždavimas, nereikalaujantis statuso išlaikymo. O statusas visgi yra. Ir statusų santykis, rodos, jaučiamas. Juolab, tema – ypatingai aktuali.

Bet visa tai – post factum.

Kyla klausimas, ar ne nuo etinių pamatų prasideda visos veiklų sritys? Žiniasklaida ypatinga tuo, kad jos ir pamatai, ir stogas – etinis.