Žurnalistų grupė maždaug 15 valandų per parą renka žinias, jas perdirba, dėlioja į spaudos lankus ir ryte dažais kvepiantis laikraštis jau džiugina skaitytojus. Labai paprasta? Tikrai ne.

Sakoma, kad yra du žiniasklaidos pančiai: per mažas valandų paroje skaičius ir informacijos nepasiekiamumas. Jei dėl laiko stokos sutiksite ir dar paantrinsite „o kam jo netrūksta?“, tai informacijos nepasiekiamumas gali atrodyti juokingai. Deja, taip yra. Žurnalistai pasiekia tik dalį informacijos. Ir tai ne dėl jų vangumo.

Gauta informacija apdorojama. Skamba kaip katilo su žolelėmis užkalbėjimas? Magijos žiniasklaidoje nėra, tačiau „šiek tiek ir šiokių tokių“ faktų pakoregavimų pakanka. Paprastai tai įvardijama priklausymu leidėjams. Korekcijos tampa klaidomis, o šios žiniasklaidoje mažiausiai pageidaujamos.

Tiesa, yra nepriklausomų žurnalistų. Jiems leidėjai pirštais nebaksnoja, tačiau svarbus niuansas – ir nepriklausomas žurnalistas savo darbus kažkam atiduoda. Kitaip tariant įteka į kažkurią finansiškai galingesnę srovę.

Kiekviena galingesnė srovė turi savo vertybines sistemas (arba gyvena nuosekliai be jų), kuria savo stilių ir laikosi tam tikrų politinių pažiūrų. Žurnalisto darbas – taikymasis prie srovės, o nepriklausomo žurnalisto darbas – nepriklausomas darbas su mintinis, kad rezultatą reikės „prastumti“.

Be politinių pažiūrų, vertybių ir stiliaus leidėjai nusistatę prioritetus. Etatinis žurnalistas juos elementariai perima.

Pagal leidėjų kultūros šabloną kuriami visi žurnalistų tekstai ir nuotraukos. Jei žodžiai „seksas“ ir „seksualumas“ yra prioritetų sąraše, net ir informacinio žanro žinutės gali aplipti bulvarinio tipo sakiniais. Tai kelia „triukšmą“ tekstuose, skaitytojų galvose ir užkerta kelią objektyvumui.

Skaitytojų ir žurnalistų santykis dar sudėtingesnis: žurnalistai gyvena ir kvėpuoja ne tuo, kuo gyvena jų skaitytojai. Žinoma, rašytojas visada gali įsivaizduoti savo auditoriją – kur ji atostogauja, ką valgo, kokias problemas sprendžia – ir improvizuoti, tačiau žurnalisto sėkmės paslaptis yra buvimas žingsniu priekyje.

Bėdos bėdelės, tačiau vienintelis būdas gerinti žiniasklaidos kokybę – gerinti kiekvieno žurnalisto įgūdžius ir supratimą apie universalią žurnalistiką. Žurnalistiką, kuri, uždarius konkretaus leidėjo duris, dažnai tik prasideda.

...ir kasryt mes skaitome laikraščius, naujienas internete bei kiekvieną žinią apie mus supantį pasaulį, kurį neabejotinai formuojame patys, o pakoreguoja žurnalistai. Žurnalistų kuriamas produktas žmones vienija, o šiuolaikinės žiniasklaidos kritikai bent trumpam gali prikąsti lūpą išgirdę posakį, kad net pats blogiausias leidinys duoda daugiau naudos nei padaro žalos.