Kai spaudos draudimo metais žmonės rizikuodami ryte rijo tekstus ir to mokė savo vaikus, vidinės žmoniškosios autorių savybės ir buvo pagrindinis variklis spaudos trupinėliams gyvuoti. Bet iš naivumo greitai išaugta. Spauda išstypo, iš nežinia kur atsirado milžiniški jos poreikiai, ir tarsi visai netyčia suskubta tų poreikių tenkinti. Spauda užaugo. Dabar ji išdidžiai pristatoma: šiuolaikinė žiniasklaida. Žinoma, skamba nepalyginamai geriau. Ne veltui lietuvių patarlė sako, kad tušti puodai garsiai skamba.

Apie „išpūstas“ antraštes, sensacijų gaudymus ar darymus, interesų grupių karus, politinius žaidimus, manipuliavimo aparato funkciją žiniasklaida ir pati kalba ir tokios kritikos strėlių stoka nesiskundžia. Ir nieko. Veiksmas vyksta toliau.

Vis iškyla asmenys, suskubę vienų naujienų portalų ginti, kitų leidinių peikti, tačiau darnos nėra ir nėra.

Viena vertus, anokia problema? Jei žmogus negeba atsirinkti objektyvių informacijos šaltinių ar patikrinti informacijos, tai daug gilesnės, iš švietimo sistemos kyšančios spragų virtinės pasekmė, o žiniasklaida tik lakmuso popierėlis klaidų pastebėjimui ir pirmiausia reikėtų analizuoti problemos „sukėlėją“, o žiniasklaida turėtų (?) savaime susistyguoti.

Antra vertus,  žurnalisto funkcija – profesionaliai rinkti, apdoroti ir pateikti informaciją, tad objektyvumas neatsiejamas, o informacijos patikrinimas privalomas jos rinkėjams ir apdorotojams. Skaitytojas tik skaito, o ne tikrina žurnalistų darbą. Jeigu reikia tikrinti, kažkas negerai.

Galinga žiniasklaida. Tuo ji šiandien ir žavi.

Bet ar neįmanoma jos atstovams susitelkti tik ties pirmine savo funkcija - rinkti, apdoroti ir pateikti? Teoriškai įmanoma. Juk to mokoma ketverius metus. Praktiškai - vargu? Vargu dėl vidinių žiniasklaidos priemonių variklių, kurie varomi ne žmoniškosiomis sąvybėmis, o tarp sąskaitų keliaujančiais skaičiais? Ar vargu dėl taip sugedusios visuomenės (nors kiekvienas tai teigiantis – irgi jos dalis)?

Kas nori, tas parodo, kad ir visuomenė ne tokia sugedusi, o ir priemonės vidus – nebūtinai skaičiais grįstas.

Tinklalapyje gzi.lt akcentuojamas garbės žiniasklaidoje klausimas. Ne veltui sakoma, kad objektyvumas sunkiai pasiekiamas, o garbė – būtina.

Ir žmoniškumas. Dar vienas bruožas, kuris nieko nekainuoja, bet daug nuperka. Žinoma, vien juo žiniasklaida negyvuos, bet ir vien „skaičiai iš sąskaitos į sąskaitą"  negali būti pagrindinis energijos šaltinis.

Žmoniškumo faktorius ypatingos paklausos sulaukė pastaruoju metu, kai imta kalbėti, jog žiniasklaidos priemonėse tėra 11 procentų unikalaus turinio. Kitaip tariant, vos 11 procentų yra autentiška: ir tai esti ne be vidinių resursų pagalbos – kritinio žvilgsnio, analitinių tekstų, galbūt net meninių intarpų.

Ar tie skurdūs 11 procentų tenkina visuomenės poreikius? Kažin. Vadinasi, žmoniškumo faktorius, generuojantis daugiau unikalaus teksto (išplaukiančio kad ir iš daugelyje priemonių pateikiamų vienodų žinučių), jau yra sveikintinas.

Pernelyg neapibrėžta sąvoka – žmoniškumas, bet ne ką tiksliau apibrėžtas ir „verslumas“, o pastarasis žiniasklaidoje neabejotinai ir nepelnytai užima aukštesnę vietą prioritetų sąraše. Tad kodėl žmoniškumas turėtų būti nuvertinamas tik dėl negalėjimo būti paskaičiuotu, įvestu į formulę ar į kiekvieno kompetencijų sąrašą?

Novatoriška žiniasklaida nepakimba ore, ji remiasi jau turima baze. Nesunku numanyti, kad pamatai – žmoniškasis faktorius, atsineštas iš primityvios spaudos formos. Ir jo paklausa kartais daug didesnė negu verslaujančios žiniasklaidos.

Ar įmanoma žiniasklaida per žmoniškumo prizmę? Šiandien tai skamba utopiškai tiems, kas žiniasklaidą mato kaip galingą tarp visuomenės ir politinio gyvenimo besisukantį sraigtą, kuris turi per daug įsipareigojimų, jį tampančių virvelių ir interesų. Utopija subyra, kai žiniasklaida išimama iš visuomeninio konteksto ir talpinama į teorinius vadovėlius. Juose su žiburiu nerasime informacijos apie tai, kaip nuspręsti, kuriai interesų grupei „prijausti“, o kurią „prieš plauką šiaušti“. Teorija kalba apie moralės suvokimą, jos svarbą, apie žurnalisto etiką. Štai ir žmoniškumas.

Žmoniškuoju faktoriumi ir šiandien žiniasklaida remiasi, tik rėmimosi būdas - iš manipuliacijų fronto: pagrindinis akcentas ne ant pagalbos silpnajam, bet ant tą pagalbą suteikusiojo pavardės, tad žmoniškumas žiniasklaidoje – ne utopija, o labai gerai pažįstama priemonė.

Šio faktoriaus paklausa didėja, nes auditorija jau pasisotinusi „made in China“ tipo „gaminiais“: priešingai negu norima skaitytojus įtikinti, jiems rūpi garbė, skaitytojas nori jausti moralinę teksto vertę, patirti tikrus išgyvenimus.

Žurnalistika per žmoniškumo prizmę. Rinka reikalauja tokio srauto.