Įžūlus, akiplėša, drąsus, stiprus emociškai, dar geriau – kad ir fiziškai, ekspresyvus, žiūrintis tik į priekį, gebantis oponuoti, provokatorius, nenuleidžiantis akių nuo tikslo ir net nemirkčiojantis, kad tik oponentas neturėtų progos atsikvėpti. Neretai būtent toks žurnalisto portretas vis dar tapomas. Žurnalistas-kovotojas, žurnalistas-prokuroras ir žurnalistas-teisėjas. Šis pačių žurnalistų formuojamas ir galbūt leidėjų skatinamas vaidmuo bei charakteris grindžiamas žurnalistikai anaiptol nederančiais argumentais.

Ar žurnalistą vadinsime amatininku, ar mokslo žmogumi, jo charakteris svarbus darbų procesui ir rezultatams. Charakterio tipas – veiksnys, lemiantis žurnalisto kompetencijas, o jei žurnalistas yra matomas, girdimas ir kalbantis prieš auditoriją, jis formuoja ir visos žiniasklaidos veidą. Kad būtų paprasčiau, mintis šiuo klausimu puikiai generuoja žurnalistų Algimanto Čekuolio bei Rūtos Grinevičiūtės – Janutienės profiliai. Jaučiamas skirtumas?

Psichologai tikina, kad išspinduliuojamas žmogaus charakteris bent dalinai lemia šalia esančiuosius. Todėl agresyvus ir akiplėšiškas žurnalisto tipas galėtų būti pakeičiamas kitonišku: žurnalistą turi dominti šalia esantys asmenys ir aplinka, o tai turi iššaukti atitinkamą aplinkinių reakciją – pozityvus žvilgsnis į besidomintį žurnalistą. Formulė paprasta: profesionalus žurnalistas patinka žmonėms dėl natūralios savo išraiškos ir domėjimosi.

Domėjimasis, atvirumas, draugiškumas ir šypsena – vizitinė žurnalisto kortelė. Sakysite, kad tai ne darželis ar mokykla? Teisingai, vien tik šių charakterio savybių nepakanka. Profesionalus žurnalistas išspinduliuojamas gerąsias savybes derina su griežtumu ir oficialumu. Žurnalistas gali tarpuvartėje rūkyti su benamiu ir žargonais aptarti gyvenimo džiaugsmus, bet taip pat jis turi mokėti prie puodelio arbatos bendrauti su vyskupu teologijos terminais. Be išankstinio nusiteikimo. Be savo „tiesų“ žinojimo ir jų deklaravimo. Nes jis – tik žurnalistas.

Žurnalisto ryžtas – neįkainojamas: ieškant informacijos, ją dėliojant, tobulinant pateikimą. Būtent ryžtas dažnai persipina su akiplėšiškumu. Persipina, bet neužvaldo.

Yra žmonių, manančių, kad jie viską žino. Žurnalistui palankiau manyti, kad jis nieko nežino ir klausti. Todėl viena iš gerųjų žurnalisto charakterio savybių gali būti įvardijama drąsa klausti. Baimė pasirodyti neišmanėliu žurnalistams kenkia.

Entuziazmas ir humoro jausmas. Tai taip pat profesionalaus žurnalisto charakterio savybės.

Apibūdintą žurnalisto charakterio tipą gali kojomis sutrypti tie, kurie veržiasi į kabinetus, kniūbsti bėga paskui valdininkų automobilius ir iš anksto žinomus faktus nori išprovokuoti iš „taikinių“. Jiems belieka palinkėti sėkmės, tačiau toks žurnalistas nėra ir negali būti siekiamybė.

Aiškėja, kad yra kur tobulėti į kairę ir į dešinę? Tad, pirmyn.