Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistema (ECTS) Lietuvos aukštojo mokslo institucijose turėtų būti siejama su požiūrio į studento darbo laiką kaita. Apie tai, kas esminio čia keičiasi, savo mintimis dalijasi Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto prodekanas prof. dr. Rimantas Raudonis.

Nebus studentų, nebus ir universiteto

ECTS – tai studento darbo laiko apskaitos sistema. Iš tikrųjų tai nėra kažkas labai naujo Lietuvos švietimo sistemoje. Pati kreditų skaičiavimo, studento darbo laiko skaičiavimo sistema egzistavo ir anksčiau – tiesiog ji buvo apibrėžta truputį kitais žodžiais.

Mūsų studijos yra organizuotos taip, kad matytume studentą tokį, koks jis yra – su jo trūkumais ir privalumais. Ir tai matydami, bandytume tuos trūkumus silpninti, o privalumus auginti. Pastebėdami, ko studentas nemoka, tuos dalykus šlifuojame. O moksliškai tai ir vadinasi į studentą orientuotos studijos. Tai pirmiausia, kai dėstytojas ne pats sau skaito paskaitą, o studentui, ir per ją suteikia tai, ko jam reikia. Jis prisiderina prie studento.

Mes negalime dirbti patys sau. Mes esam reikalingi tik tada, kai yra studentų. Nebus studentų, nebus dėstytojų, nebus universiteto. Todėl studentas ir yra ta pirmoji grandis, kurią reikia matyti, į kurią reikia žiūrėti ir į kurią žiūrint reikia organizuoti studijas.

Esmė visada slypi žmonėse

Pati ECTS – tai niekas. Ne tose raidėse, ne naujame ar sename įstatyme slepiasi esmė. Esmė visada slypi žmonėse, kurie moko, dėsto, ir žmonėse, kurie tą dėstymą priima. O pati ECTS – tai tik tam tikra netgi labiau biurokratinė virtuvė, apie kurią studentas ir nebūtinai turi žinoti. Jam užtenka suvokti, kas yra kreditas. Taip pat turi suprasti, kad per semestrą jam reikia surinkti 30 kreditų, kurie atspindi jo darbo laiką. Tą jam būtina žinoti. Ir to pakanka.

Juk mes, atėję klausytis puikios muzikos, nebūtinai turime išsiaiškinti, kaip dirbo dirigentas, kaip kažkas įtempė stygas ir pan. Mums svarbu, kad skamba. Taip ir čia: ECTS yra tarsi orkestro suderinimas, o studentui svarbu, kad skambėtų. Ta „virtuvė“ jam nelabai svarbi.

Paskaičiuokime: studentas negali dirbti 24 valandas per parą

Taigi negalima sakyti, kad ECTS yra koks nors stebuklingo recepto išradimas, o mes iki šiol dirbome tik blogai, bet nuo šiol viskas bus tik gerai. Taip nėra. Šis virsmas iš tiesų mūsų sąmonėje turi pajudinti vieną svarbų dalyką: studentas dirba ne tik tada, kai jis sėdi prieš dėstytoją auditorijoje. Studentas dirba ir tada, kai jis namuose naršo internetą ir ruošiasi. Tada, kai jis sėdi bibliotekoje. Ir kad studentas, kaip ir bet kuris pilietis, negali dirbti 24 ar 25 valandas per parą. Jis, atidirbęs 8 valandas per parą, turi turėti galimybę pailsėti, nueiti į diskoteką, nueiti į pasimatymą. Jis yra jaunas žmogus ir nori matyti gyvenimą! Todėl ir mūsų studijos turi būti taip organizuotos ir jam užduotas toks krūvis, kad jis galėtų jį įveikti dirbdamas 8 valandas per dieną. Ir ne daugiau. Taigi skaičiuodami studento darbo laiką, mes turime atsižvelgti į jo savarankišką darbą. Mes turime bandyti įvertinti, kiek gi studentas dirba savarankiškai, o kiek jis dirba dėstytojų prižiūrimas, ir suskaičiuoti jo visą darbo laiką bei pagal tai organizuoti visą studijų procesą.

Tik tiek, kad mes norime išmatuoti dalyką, kuris yra neišmatuojamas. Norime išmatuoti studento darbo laiką, kiek jis dirbo savarankiškai, bet aiškiai suprantame, kad vienam išspręsti uždavinį užteks penkių sekundžių, kitam reikės penkių valandų. Vadinasi, mes tik bandome įvertinti, kiek vidutiniam statistiniam studentui reikėtų vidutiniškai statistiškai laiko studijoms. Be abejo, kiekvienas konkretus studentas yra skirtingas, ir todėl mes čia negalime suskaičiuoti gramų tikslumu. Atsiranda gana didelės paklaidos ribos. Bet geriau suskaičiuoti apytiksliai, negu visai neskaičiuoti.

ECTS įvedimas ir vykstanti kaita svarbi tuo, kad buriasi vis daugiau žmonių, kurie sustoja ir pamąsto: kai aš baigiu kalbėti, kiek po to studentas dar turi dirbti. Tad kuo didesnė grupė žmonių, „užkrėstų“ šia pamąstymo apie studento darbo laiką bacila, tuo lengviau judėti pirmyn.