Tikriausiai ne kartą norėjote aplankyti vieną ar kitą šalį, patirti begalę nuotykių ir pažinti kitos šalies kultūrą, tačiau jūsų kelionės planus sugadindavo pinigų trūkumas? Keliauti galima ir pigiai! Tai įrodė Rimvydas Širvinskas – daugumai žinomas kaip Makalius – pigių lėktuvo bilietų medžiotojas, nepailstantis keliautojas, studentas bei Makalius.lt įkūrėjas.

Nuo ko viskas prasidėjo, kokia ir kur buvo pirmoji Tavo kelionė?

Viskas prasidėjo nuo pirmosios kelionės į Latviją (Rygą ir Livu vandens atrakcionų parką). Tai buvo pirmoji kelionė į užsienį, palikusi tiek įspūdžių, kad dvi savaites negalėjau atsigauti, ir nuo to laiko pradėjau vaikščioti į kelionių agentūras ir rinkti „makulatūrą” – kelionių katalogus. Po pamokų sėdėdavau, vartydavau juos, nagrinėdavau kelionių maršrutus, svajodavau, kiek man dar reiktų taupyti, kad vasarą pavyktų išvykti į užsienį… Teta sutiko vežtis mane kur nors savo atostogų metu. Tuomet išvykome į Slovakiją. Pamenu, tąkart 400 litų už šešių dienų kelionę buvo „dideli pinigai, taupiau pusę metų, kitą dalį sumos pridėjo močiutė ir pati teta.

Kodėl sumanei padėti žmonėms įsigyti pigių bilietų neimant už tai atlygio? Ar niekada nekilo mintis iš to pasipelnyti?

Todėl, kad daugelis žmonių tiesiog netiki, kad galima keliauti pigiai. Neseniai grįžau iš Maljorkos – visas nusvilęs, kitą dieną turėjau dalyvauti draugės gimtadienyje. Spėkite, kokia buvo gimtadienio pokalbių tema? Pigūs bilietai. Iš pradžių įrodinėjau, kad nesu „soliariuminis”, o įdegu šiltuose kraštuose, kur vykstu maždaug kas du tris mėnesius. Paskui pasakojau, kad pigūs bilietai realiai egzistuoja. Galbūt todėl ir nusprendžiau padėti, kad žmonės suprastų, jog lėktuvo bilietai nėra kažkokia prabanga, kurią retas sau gali leisti...

Beje, iš to gaunu ir nemažai naudos: tai reklama man pačiam bei mano internetiniam puslapiui. Didelė ir galinga reklama, kuri vadinasi - iš lūpų į lūpas. Ateitį noriu sieti su turizmu, todėl manau, kad tai, ką darau, vėliau pagelbės. Mąstau teisingai?

Tapai žinomas, apie Tave rašo spaudoje, kaip dėl to jautiesi?

Dvejopai. Viena vertus blogai – socialiniuose tinklapiuose bendrauju ne su draugais,o atsakinėju žmonėms, susiradusiems mane, ir parašiusiems šūsnį asmeninių žinučių dėl lėktuvo bilietų. Jeigu telefono ekrane mirksi nežinomas numeris, jau žinau – kažkas klaus patarimų. Nesvarbu, kokia tai bus diena ir koks paros laikas, žmonės nesikuklindami skambins net šeštadienį septintą valandą ryto ar vėlų sekmadienio vakarą. O jei paburbu, kad šiandien - savaitgalis ir tegul paskambina kitą dieną, baisiausiai širsta ir lekia rašyti skundo internete apie mane – „Makalius yra „pasikėlęs", jam gaila poros minučių laiko... ”Fakultete koks nors nepažįstamas žmogus susistabdo ir sako: „Tu manęs nepažįsti, bet aš noriu paklausti, gal žinai, kokie pigūs lėktuvo bilietai įmanomi vienur ar kitur... kokie bagažo išmatavimai... kaip sekėsi toje ar anoje šalyje?“ Kai visas gyvenimas sukasi aplink du žodžius „LĖKTUVO BILIETAI", kartais pagalvoju, ar iš tiesų tokios ateities noriu?

Teigiamų dalykų irgi nemažai: apie mano veiklą sužino daug žmonių, užmezgu naujų pažinčių, taip pat gaunu nemažai privilegijų įvairiose srityse - nuolaidų kavinėse, picerijose, kelionių agentūrose, viešbučių rezervacinėse sistemose... Labai pamalonina ir gražūs elektroniniai laiškai, kuriuose žmonės dėkoja už vieną ar kitą nupirktą bilietą, naują straipsnį ar išsakytą patarimą. Blogai tik tai, kad visiems padėti tiesiog nebespėju, o asmeninio gyvenimo turiu vis mažiau...

Ar nepavargsti naktimis ieškoti pigių bilietų bei padėti juos nusipirkti? Niekada nekilo mintis baigti šią veiklą ir tiesiog naktimis ramiai miegoti?

Čia kiek iškreipta nuomonė apie tai, kad naktimis perku bilietus. Naktimis tik sėdžiu ir laukiu naujų akcijų, kurias vėliau surašau į savo tinklaraštį Makalius.lt, o bilietus padedu įsigyti dienos metu, žinoma, nelabai išsimiegojęs, nenusirioglinęs iki paskaitų ar kokio susitikimo, bet jau prie viso to pripratau. Tiesą pasakius, be pagalbos žmonėms, rašau straipsnius, aprašinėju kelionių įspūdžius, o taip pat keliauju.

Apleisti šios veiklos net nesiruošiu... Per daug jau susigyvenau su viskuo.

Jautiesi atsakingas už žmones, kuriems padedi įsigyti bilietų? Ar tenka sulaukti daug kritikos, skundų?

Patikėkite manimi, kokių žmonių Lietuvoje yra! Padedi žmogui įsigyti lėktuvo bilietų ir lauki reakcijos. Maždaug 40 procentų klientų net nepadėkos, tik paburnos, kodėl taip ilgai turi laukti savo bilietų, kad aš jų pinigus iššvaistysiu ir panaudosiu kitiems reikalams ir kad esu apgavikas, jeigu neatsiunčiu bilietų per aštuonias minutes...

Tačiau kritikos ir skundų sulaukiu nedaug (tfu tfu tfu… triskart per kairį petį). Nenoriu kritikos, tačiau jos yra. Pripratau, kad per savaitę bent kartą atsiras kas nors, kas bandys įrodyti, kad esu baisus „blogietis", tokie žmonės vėliau bando skaičiuoti mano piniginėje esančius litus, klube išgertus kokteilius ar aptarinėti draugus, su kuriais juose lankausi ir panašiai. O ką aš? Aš jau pripratau. Paburba paburba, nesulaukia reakcijos ir nustoja. Dėkui Dievui, kad neigiami atsiliepimai sudaro gal tik 1 procentą.

Ar atsirado norinčių už pagalbą atsidėkoti? Galbūt kas nors iš kelionės yra parvežęs dovanų?

Kaip jau minėjau, dažnai gaunu visokių nuolaidų. Žmonės, grįžę iš kelionių patenkinti, nori su manimi susitikti ir įteikti lauktuvių. Taip yra buvę ne kartą – dažniausiai atsitiktinai gatvėje ar kavinėje. Pamenu vieną merginą, kuri įdėmiai stebėjo mane, sėdintį mano mėgstamame sriubų restorane, o paskui tik garsiai sušuko „MAKALIUS???". Išgirdusi teigiamą atsakymą, ji ištraukė lauktuvių iš Valensijos.

Būna, kad žmonės prieina, atsiprašo, jog užkalbina gatvėje, ir padėkoja už puikias atostogas kuriame nors Europos mieste. Gaunu ne tik lauktuvių, bet ir arbatpinigių, padėkos raštų, nemokamos reklamos, pasiūlymų dirbti kelionių agentūrose, tačiau to nesureikšminu.

Savo ateitį sieji su Lietuva, o galbūt manai, jog sėkmingas turizmo verslas čia neįmanomas?

Turizmo verslas įmanomas ir ateitį taip pat (bent jau kol kas) sieju su Lietuva. Tik mano norai ir pamąstymai keičiasi kas kelias dienas. Vieną dieną noriu to, kitą - ano. Gali būti, kad mano ateitis net nebus susijusi su turizmu. Kas žino, kas toj mano galvoj susidėlios... Kažkada norėjau dirbti kelionių agentūroje ir pardavinėti žmonėms kelionių organizatorių siūlomus kelionių paketus. Šiandien šios minties atsikračiau. Supratau, kad to tiesiog negaliu pakęsti - negaliu sėdėti už stalo prie kompiuterio „ofise" nuo aštuntos valandos ryto iki penktos vakaro ir veiksmą matyti tik pro langą. Noriu judėti, keliauti, pažinti... Dar svajojau apie stiuardo darbą, bet skraidyti lėktuvu įgriso, nors maniau, kad tokie dalykai niekados neatsibosta. Beje, negaliu panardinti galvos po vandeniu, o stiuardai tai turi padaryti, norėdami gauti orlaivio palydovo pažymėjimą, todėl vis dar tikiu, kad idealiausias darbas man - kelionių vadovas užsienyje. Tik kad Lietuvoje vykdomos didelės atrankos šiam darbui gauti!

Kokias Vilniaus vietas aprodytum iš svetur atvykusiam draugui?

Žinokit, nerodyčiau jokių: pastatyčiau jį prie Petro ir Povilo bažnyčios ir liepčiau leistis nuo kalno bei klaidžiojant viską pažinti pačiam – tai tūkstantį kartų geriau nei vedžioti draugą paskui save ir badyti pirštu į lankomus objektus: „štai, čia tas, čia - anas, čia šitas dar gražus, ir va, nufotografuok dar ir šitą“.

Ar dar yra šalis, kurią svajoji aplankyti?

Mąstau, kad neturiu svajonių šalies... Kažkada tokia buvo Prancūzija dėl ten esančio Disneilendo. Dabar tai prisiminus juokinga, nes svajonių šalį susimąsčiau tik todėl, kad turėčiau ką atsakyti to paklaususiai pradinių klasių mokytojai.

Nesuprantu, kaip galima turėti svajonių šalį joje net nebuvus? Juk, nuvykus į ją, susidaryta nuomonė gali visiškai pasikeisti... Mano svajonių šalys yra jau aplankytos ir iššniukštinėtos. Tik tada galiu mąstyti, ar norėčiau čia dar kartą sugrįžti, o galbūt apsistoti ir ilgesniam laikui...

Gal galėtum pasidalinti nakvynių oro uoste patirtimi? Kurio oro uosto suoliukai patys patogiausi?

Nakvoti oro uoste teko ne vieną ir ne tris naktis... O patogiausi suoliukai yra Brėmene (Vokietijoje). Manau, tam pritartų visi: ten nakvoti yra labai saugu – oro uostas nakčiai uždaromas kartu su visais ten miegančiais keleiviais.

Taip pat teko miegoti Sicilijos, Londono, Rygos oro uostuose. Brėmenui lygių nėra.

Kaip manai, ką praranda žmonės, mėgstantys tik prabangias keliones?

Pinigus. Daugiau, matyt, nieko, nes kiekvienas keliauja pagal skonį. Prabangias keliones mėgstantis žmogus niekada nebus patenkintas pigių kelionių teikiamais malonumais ir nesupras, kaip gali būti smagu bastytis po Europą su šimtu eurų, nakvoti oro uostuose, pasiklysti arba bandyti spėti į lėktuvą...