Vieniems gabalėlis torto padeda išvaikyti niūrias mintis, kitiems – prisideda prie gimtadieninių norų išsipildymo, o vilnietei Dianai Sysienei jos hobis – tortų kepimas ir jų puošyba – jau tapo vizitine kortele. Kaip teigia akis Dianos iškeptų tortų nuotraukose ganantieji, neaišku ar tai maistas, ar menas, tačiau jo „veiklioji medžiaga“ užtikrina pačią geriausią nuotaiką net nepaskanavus įspūdingų gaminių.

Beprotiška kantrybė mainais į blizgančias iš džiaugsmo akis

Dianai tortų kepimas ne naujiena – šis pomėgis ją lydėjo nuo paauglystės, tačiau pasidomėti tortų puošyba privertė nusivylimas tortų parduotuvėje užsisakytu gaminiu: „Užsakiau Mikę Pūkuotuką, o gavau meškiuką.“ Todėl maždaug prieš metus ėmusi ieškoti informacijos apie tortų puošybą, Diana negali sustoti iki šiol.

„Pirmas mano tortas – Kempiniukas. Tai buvo vykęs bandymas, kuris įtraukė į šią veiklą. O dabar noriu išbandyti kažką naujo. Galbūt todėl ir žmonėms tai patinka, nes kai darau tortą, įdedu visą save, visą savo kruopštumą, visą savo kantrybę. Mėgstu išbaigtumą“, pasakoja neįprastą pomėgį turinti ir jį tobulinanti vilnietė.

Giminaičius ir draugus kulinariniais šedevrais lepinanti moteris teigia, jog geriausi kritikai ir vertintojai yra vaikai: mažieji daugiausia idėjų iš animacinių filmukų pažeria, mažiausius netikslumus torto detalėse pastebi, o ir rezultatu labiausiai džiaugiasi: „Geriausia yra vaikų reakcija – laksto, prie torto nieko neprileidžia, akys žiba, džiaugiasi, krykštauja. Tai yra gražiausias ir geriausias įvertinimas.“

Meno kūrinys ar maistas?

Tortų puošyba besidominti moteris teigia, jog bet koks darbas prasideda nuo idėjos ir vizijos, o po to maždaug savaitę vyksta pasiruošimas, gaminamos detalės, kurios privalo būti tikroviškos ir įspūdingos. „Detalės, figūrėlės - pats vaikų džiaugsmas paimti ir suvalgyti. Juk visos detalės yra valgomos! Išskyrus vielutę, ant kurios skraido drugeliai, ir atlasines juosteles – bet tai detalės, vizualiai atrodančios nevalgomos“, dvejones dėl puošybos akiai, o ne skrandžiui išvaiko Diana.

Paklausta ar tai maistas, ar menas, moteris ima svarstyti, kad maistas virsta menu, tad ir tortai – savotiškas menas.

Prakalbusi apie vieno torto gaminimo – puošybos trukmę, Diana ima skaičiuoti: „Pavyzdžiui, tortas „Jono stiprusis“: biskvitai – dvi valandos, sutepimai - pusantros valandos, padėkliukų paruošimas – pusvalandis, torto paruošimas aptepimui – pusvalandis, masės paruošimas – pusvalandis, puošimas – keturios valandos. O tortas dar turi subręsti. Kai kuriems reikia bręsti net tris paras.“

„O puošiant kiek visko būna: tenka glajų nuimti ir iš naujo dėti, figūrėlės krenta, kai ką maskuoji, kai kur plyšta – gerai, kad tortas nėra kritęs“, apie ne taip lengvai pasiekiamą, rodos, tobulą rezultatą pasakoja moteris.

Diana neslepia, kad gimti tokiems meno šedevrams leidžia šūsnis įmantrių figūrėlių, formelių ir kitų svarbių, tačiau Lietuvoje neparduodamų, konditerijoje naudojamų prietaisų. „Lietuvoje formelės – problema, todėl žvalgausi internete ir siunčiuosi jas. Tokia pati padėtis ir su padėklais. Lietuvoje šių prekių pasiūla minimali, o vaizdas – senas, vienas ir tas pats. Norisi naujovių, pasižiūrėjus į Vakarus, norisi tą patį iš karto turėti, iš karto bandyti.“

Tačiau pagyrų Diana negaili maisto produktams, kurie gana aukštos kokybės, todėl leidžia užtikrinti ne tik gražų vaizdą, bet ir puikų skonį: „Torto receptūra – mano fantazija, improvizacija ir jokių svėrimų. Svarbiausia, kad maisto produktai geri, būtinai natūralūs, kuo mažiau priedų. Juk dažniausiai užtenka vanilės ir citrinos rūgšties. Noriu maksimumo – noriu gauti ir skonį, ir grožį.“

Svajonėse – jauki krautuvėlė

„Ši niša nėra laisva. Vien sostinėje daug tortų kepyklėlių, parduotuvių, tačiau dažnai žmonės sako nusiviliantys jų gaminiais. Tai natūralu – vieniems pataiko įtikti, kitiems – ne, tačiau pati svajonės pomėgį paversti verslu neatsisakau“, svarsto Diana.

Šias moters svajones dar labiau stiprina ypatingai jaučiamas puošnių, nestandartiškų tortų poreikis: „Jau ateina supratimas, kad tortas turi būti ir gražus, ir skanus. Sakoma, kad taip nebūna – būna arba skanus, arba gražus. O reikia ir to, ir to.“

Moteris prisipažįsta, kad svajonėse – jaukaus, šilto, skanaus kvapo krautuvėlė, kur žmogus gautų teigiamų emocijų vien žvalgydamasis po estetiškai ir stilingai pateiktų tortų nuotraukų katalogą. „Jis turėtų džiūgauti „Noriu šito! Ne, anas gražesnis! Oi, ne, šitas dar gražesnis!”

„Užsienyje tortukai, panašūs į maniškius, kainuoja 300 dolerių. Lietuvoje toks verslas patirtų visišką fiasko. Štai kodėl kol kas aš mėgaujuosi savo pomėgiu, stebinu šeimą ir draugus ir džiaugiuosi vaikų reakcijomis. Juk tortas – grožis“.