„Homoseksualumas – liga, homoseksualumas – psichinis sutrikimas, homoseksualumas – heteronormatyvinės visuomenės (pora – vyras ir moteris) naikinimas“, tokie stereotipai prigyja pasėjus vos menkiausias netolerancijos dėl netradicinės seksualinės orientacijos sėklas, o bujojanti homofobija tampa netolerantiškos visuomenės maitintoja bei žmogaus teisių priešininke.

Pakaks bijoti: netradicinės lytinės orientacijos neigimas ir priešiškumas didina atskirtį šeimoje, darbe, gyvenime ir visuomenėje. Į netradicinės seksualinės orientacijos klausimą verta pažvelgti per demonstruojamos netolerancijos prizmę: kiek netolerancija prisideda prie darnios visuomenės kūrimo, o kiek ją griauna.

Seniau homoseksualumo „nebuvo“

Netradicinė seksualinė orientacija konkrečiai įvardijama kaip homoseksualumas – seksualinis potraukis tos pačios lyties atstovui. Kitaip - gėjai ir lesbietės.

Šiuos dvi lytis išskiriančius pavadinimus buvo pradėta ypač plačiai vartoti po to, kai terminą „homoseksualumas“ perėmė gydytojai psichinėms patologijoms diagnozuoti.

Pavadintas, nepavadintas, įvardintas vienu pavadinimu ar kitu, tačiau seksualinis potraukis tai pačiai lyčiai, manoma, egzistavo visais laikais (štai žodis „lesbietė“ kilęs nuo Lezbo salos, kurioje 630 m. pr. Kr. gyveno poetė Sappho, itin domėjusis moterimis).

Viduramžiais ir vėlesniais laikais amoralumo, iškrypimo ir nuodėmių rykšte buvo plakami homoseksualūs ir jiems prijaučiantys asmenys.

Naujieji laikai netradicinės seksualinės orientacijos asmenims leido lengviau atsikvėpti bent kai kuriuose pasaulio taškuose: 1973 m. homoseksualumas buvo išbrauktas iš Pasaulinės sveikatos organizacijos ligų sąrašo, o 1976 m. homoseksualizmas buvo išbrauktas iš Amerikos psichiatrų asociacijos psichinių ligų sąrašo. Tačiau vien tik teisiškai įtvirtintos nuostatos nesusilaukė visuotino pritarimo, o gydytojų, homoseksualumą vertinančių kaip psichinį sutrikimą, pakako ir po minėtų nutarimų, tai tvirtinančių galima rasti ir šiandien.

Amžius, kuomet homoseksualų egzistavimas buvo ignoruojamas, engiamas ir „nematomas“, Juliana Lazovskaja yra apibendrinusi: „Mes gyvename tokioje kultūroje, kurioje vyrams vis dar priskiriamas dominuojantis vaidmuo, nepriklausomybė ir valdymas, o moterims – paklusnumas, pasyvumas ir jausmingumas. Gėjai ir lesbietės yra kaip akibrokštas tokiam vaidmenų pasiskirstymui, todėl visuomenei jie yra nepatogūs ir kelia grėsmę.“

Lietuva – viena homofobiškiausių visuomenių Europoje

Situacija šalyje – nevienalytė: Lietuva – Europos Sąjungos narė, ginanti žmogaus teises ir toleruojanti netradicinės seksualinės orientacijos asmenis, deja, vos vienintelis iki šiol Lietuvoje atliktas išsamus socialinės atskirties tyrimas rodo, kad dauguma piliečių diskriminuoja netradicinės seksualinės orientacijos asmenis, o Lietuvos visuomenė – viena netolerantiškiausių Europoje.

Homofobija – išankstinis nusistatymas prieš homoseksualius asmenis, kuris gali pasireikšti diskriminacija, įžeidimais ar smurtu.

Su išankstiniu visuomenės nusistatymu prieš homoseksualus yra susijęs ir seksualinės tapatybės atskleidimas, o tai lemia uždaro rato efektą: diskriminuojami homoseksualai tampa užsisklendę ir vengiantys viešumo; probleminis klausimas, nekeliamas į viešumą, nėra sprendžiamas; viešoje erdvėje neanalizuojama problema palieka erdvės nežiniai, baimei ir stereotipų įsišaknijimui; homofobija ryškėja, o homoseksualų atvirumo ir viešumo iššaukti tampa nebeįmanoma; visuomenė kuriama ant probleminių žmogiškųjų pamatų.

Lietuvoje atliktas homoseksualų socialinės atskirties tyrimas parodė, kad bene didžiausias homofobijos centras – mokyklos: 34% tyrimo respondentų mokykloje yra patyrę išankstinį nusistatymą prieš juos kaip homoseksualius asmenis.

Netradicinė seksualinė orientacija Europoje yra ketvirtoje vietoje pagal labiausiai paplitusias priežastis diskriminacijai.

Žiniasklaida – netolerancijos kurstytoja

Milžiniški informacijos kiekiai pasaulyje ir Lietuvoje visuomenę šviečia, lavina, informuoja ir formuoja, o homoseksualumas neabejotinai yra vienas iš opiųjų klausimų žiniasklaidoje, susilaukiančių diskusijų net ir tokiose tolerantiškose Europos valstybėse kaip Nyderlandai, kur vykdomos aktyvios homoseksualių mokinių ir mokytojų saugumo skatinimo programos, arba Švedijoje, kur mokiniai mokyklose supažindinami su homoseksualumo klausimais jau nuo 1970 metų. Lietuvos visuomenės, žiniasklaidos švietimo bei informavimo funkcijos ir homoseksualumo klausimo sintezė yra ypač komplikuota.

45% homofobijos tyrimo respondentų mano, jog labiausiai homofobiją Lietuvoje skatina žiniasklaida. Informacija apie netradicinės seksualinės orientacijos asmenis visuomenės informavimo priemonėse šmėžuoja neigiamame, visuomenės pasipiktinimą keliančiame kontekste. Analizuojant Lietuvos žiniasklaidą aiškėja, jog bene didžiausia dalis tekstų, susijusių su homoseksualumo tema, rengiami ir publikuojami bulvarinėje spaudoje.

Daugiausia homofobijos tyrimo respondentų (49%) žiniasklaidą įvardijo kaip pagrindinį valstybės prioritetą šalyje kovojant su homofobija ir siekiant žmonių lygybės.

Žiniasklaida gali būti vertinama kaip netolerancijos kurstytoja dar ir dėl nevaldomų komentarų šleifų, turinčių ne mažiau galios už pagrindinę informaciją. Būtent komentaruose pasireiškia bene dažniausia homofobijos forma – įžeidinėjimai.

Sunkiai suvokiama kodėl didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos atstovų nepaiso jiems rengiamų lyčių reprezentacijos patarimų: neutralios pozicijos, neutralaus žodžio, užgaulių citatų vengimo, homoseksualių asmenų išklausymo ir išgirdimo.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriaus Henriko Mickevičiaus komentaras:

Žmogaus teisės ir požiūris į jas Lietuvoje bei Europoje. Kokie esminiai skirtumai?

Jaučiami civilizaciniai ir kultūriniai skirtumai. Kultūros prasme mes esame labiau rytiečiai negu vakariečiai, tad tai – indikacija, kad mes šiek tiek kitokie europiečiai negu dominuojanti kultūra Europoje.

Pagrindinis vakarietiškos kultūros bruožas – žmogiškumas, žmogaus vertinimas. Vakaruose valstybės gyvena žmogui pagal taisyklę tua res agitus (red.past. - viskas apie tave). Valstybės paskirtis – tarnauti žmogui, rūpintis jo saugumu, gerove, girdėti jo balsą. Tokios valstybės kūrimo procese reikia vadovautis demokratinėmis vertybėmis ir standartais, o žmogaus teisės juos ir įkūnija.

Tokio požiūrio Lietuvoje dar trūksta. Mes dažniau matome žmogų kaip didesnio ir svarbesnio organizmo – tautos, valstybės, bendruomenės - sraigtelį, todėl dažniau kalbame ir apie pareigas. Žmogus tampa antriniu dalyku, o štai Vakarų tradicijoje viskas yra žmogui ir dėl žmogaus. Tai impulsas žmogaus teisėms.

Mes, lietuviai, kol kas žmogaus teisių ir nelabai nesuprantame. Sakyčiau yra labai nedaug žmonių, palyginus su Vakarų visuomenėmis, kurie vertina ir juo labiau supranta žmogaus teisių turinį.

Kadangi pastaruoju metu apie žmogaus teises neišvengiamai kalbama dažniau (nes pasirinkome Vakarų politinę ir kultūrinę kryptį), trūkstant žinių ir sąmoningumo apie žmogaus teises, didėja žmogaus teisių idėjai besipriešinančių asmenų: sakoma, kad per šią sąvoką ateina mums svetimos vertybės, „atšliaužia liberalistinis totalitarizmas“. Trumpai sakant, žmogaus teisės tapo kultūrinės kolizijos tarp Vakarų ir mūsų pasaulių poligonu.

Neigiama vakarietiškos kultūros dalimi Lietuvoje įvardijamas ir homoseksualumas. Ką tai rodo? Tai žmogaus teisių nesuvokimo išraiška?

Tai yra skirtingas požiūris į žmogų ir į žmogiškumą. Vakarų bendruomenėse yra suprasta civilizacinė raida. Socialinė ir mokslinė pažanga įrodė, kad netradicinės seksualinės orientacijos atstovai yra tokie pat žmonės, kad jie turi tokį patį orumo jausmą ir tas orumo jausmas turi būti gerbiamas bei ginamas. Ginamas žmogaus teisių pagalba. Žmogaus teisės yra instrumentas apginti žmogaus orumą, saugumą, laisvę, lygias galimybes, savirealizaciją.

Lietuvoje ilgą laiką „nebuvo“ homoseksualių asmenų, nebuvo apie tai jokių kalbų. Per žmogaus teises tai atėjo per pastarąjį dvidešimtmetį: viešumoje pasirodė netradicinės seksualinės orientacijos žmonių, apie juos pradėta viešai kalbėti ir rašyti, gvildenti jų problemas, iš Lietuvos reikalaujama laikytis prisiimtų įsipareigojimų, užtikrinant jų teises. Nemažą dalį mūsų visuomenės tai šokiravo ir supykdė, o viešai girdimas jos balsas sudaro įspūdį, kad visuomenėje padaugėjo neigiamo požiūrio į homoseksualus.

Kokios žmogaus teisių perspektyvos Lietuvoje?

Nėra jokių garantijų, tačiau aš tikiu, kad nebus taip, kaip buvo esant ankstesnei politinei sistemai. Manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje žmogaus teisės bus integruotos į mūsų gyvenimą, tačiau trumpalaikėje perspektyvoje situacija ko gero negerės, o gali dar ir pablogėti – per labai trumpą laiką įvyko didelių pokyčių, įvykių dinamiškumas ypač suaktyvėjo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Pasipriešinimas naujovėms – dažnai natūrali žmogiška reakcija. Vakariečiai apie Rytų Europą, tame tarpe Lietuvą, juokauja, kad čia pasiūlius naują idėją pirma reakcija paprastai būna neigiama – „ne“, „netinka“, „neįmanoma“ ir pan., bet po kiek laiko naujovės prigyja, tik reikia nuosekliai dirbti jas integruojant.

„Žmogaus teisės“ – ne vien politiškai korektiška frazė. Žmogaus teisės – tai konkretūs įsipareigojimai, kurių privalu laikytis, už jų įgyvendinimą atsiskaityti, susilaukti kritikos ir net žmogaus teisių teismo sprendimų.

Paradoksas: kuo daugiau laisvės, tuo aukščiau galvas kelia kažko nemėgstantys ar nekenčiantys asmenys, todėl ateityje išgirsime ir matysime visko - bus žarstomasi frazėmis, kad per sąvoką „žmogaus teisė“ ateina mums svetimos vertybės arba neva jos jokios vertybės. Tai atsispindės politinėje praktikoje ir kitur.

Ar įmanoma ugdyti ir ugdytis tolerancijos?

Be abejo, tai kone vienintelis kelias. Ugdyti toleranciją reikia pradėti nuo vaikų darželių, tęsti mokyklose, universitetuose ir visą gyvenimą. Žmones būtina šviesti, jiems rodyti gerus pavyzdžius.. Baimė turi dideles akis ir ji atsiranda dėl nežinojimo. Kuo daugiau žmogus žino, tuo lankstesnis pagarbus kitoniškumui tampa.

Tolerancijos ugdymas – pagrindinis kelias, tačiau taip pat reikia tinkamos teisinės bazės, kompetetingų teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnų bei politikų, kurie žinotų žmogaus teisių turinį, suprastų jų svarbą ir rodytų savo pavyzdžiais, kad tolerancija yra būtina.