Rašyti tinklaraščius taip madinga, kad šią madą gali aplenkti nebent pozicija „aš JAU neberašau“. Net jei skeptikai autorius vadina grafomanais ir jų veikalų srautus stebi abejingai, tinklaraštininkai dirba savo „darbą“, mėgaujasi kad ir penkių skaitytojų dėmesiu ir viliasi tapti ne silpnesniais už politikos apžvalgininko, naujausių technologijų smalsuolių ir bent poros saldžių mergaičių tinklaraščius kartu sudėjus.
Žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis ne kartą yra pasakojęs apie užsienio kalbų mokymosi metodą. Pasak jo, tereikia kasdien klausytis svetimos kalbos garso įrašo ir turėti kantrybės netrenkti magnetofono į sieną, kuomet daugelis girdimų žodžių bus nesuprantami. Drąstiškas metodas. Tai kūtvėlos šukavimas, kišant šukas prie pat galvos ir vis timpčiojant, kol kudlos taps plaukais.
Būtent kantrybės motyvas sieja A. Čekuolio kalbų mokymosi metodą su tinklaraščių rašymu. Pirmiausia todėl, kad rašymas – kad ir koks „taiklus“ – nesuburia skaitytojų rato per dieną, ir antras, dar svarbesnis – kantrybės reikalauja nuolatinė kova dėl vietos po „www“.
Čia linksmybės ir prasideda. Bene pats nuotaikingiausias dalykas yra tas, kad dažniausiai „blogeriai“ rašo panašiems į save: kuriu rankdarbius – rašau tokioms pat kaip aš ir besižavinčioms mano darbais, esu IT specialistas – rašau kolegoms ir šiek tiek „žalesniems“, išmanau politikos vingius ir griovelius – rašau taip pat „pasikausčiusiems“ ir žinantiems mažiau. Dėl „žemesniosios kastos“ autoriai nesivargina – jie dažniausiai linkčioja ir liaupsina, o štai išlaikyti panašius į save reikia daug kantrybės. Pastarieji autoriams dažniausiai užkuria tikrą pirtį komentaruose. Ir belieka vienintelis būdas tinklaraščių autoriams „atsišaudyti“ – eiti į tuos pačius komentarus po įrašais daryti tvarkos.
Jei kas sumanytų leisti lietuviško „bloginimo“ vadovėlį, komentarų mokslas sudarytų itin didelę dalį jo. Net neabejoju, kad vienas iš skyriaus apie komentarus sudarytojų būtų politikos apžvalgininkas, žurnalistas Artūras Račas. Komentatorių diskusijos, vykstančios asmeniniame žurnalisto tinklaraštyje, susilaukia ypatingo tiek skaitytojų, tiek paties autoriaus dėmesio – nuo pavyzdinės diskusijos iki autoriaus užrašo „Komentaras pašalintas A. R.“. Ar tai siekis išlaikyti rimčiausius skaitytojus?, ar noras sukurti tinklaraščio bendruomenę?, ar būdas ieškoti teisybės diskutuojant? – tai autoriaus kantrybės išraiška, kažkuo panaši į A. Čekuolio minimą: kantrybė netrenkti magnetofono į sieną prilygsta kantrybei neišsiųsti kitaminčių komentatorių žibučių rinkti – mandagiai oponuoti, kartais ironiškai „kąsti“ arba netaktiškų komentatorių pasisakymus trinti. Dar nesimato galimų lietuviško „bloginimo“ vadovėlio leidėjų? O gaila, rengėjų atsirastų, kol kas dar būtų ir norinčių jį įsigyti – tinklaraščiai vis kuriami.
Kantrybės reikalauja dar kai kas... Tinklaraštininkai irgi strateguoja. O strategijų vingiai ne visada sutampa su asmeninėmis pozicijomis. Tokie vingiai gali kainuoti daugiau kantrybės ir už svetimos kalbos klausymąsi nesuprantant nė žodžio.
...]
