Psichologas eruditas Tomas Girdzijauskas teigia, jog šiuo metu išgyvename fundamentalių vertybių krizę, esame pasiklydę milžiniškuose informacijos srautuose, tačiau visame pasaulyje visais laikais pagrindine žmonių vertybe buvo laikoma šeima, tad kelrodę žvaigždę visgi turime.

Jūsų manymu, ką galima įvardinti žmoniškosiomis vertybėmis? Ir ar tai kintantis elementas?

Pirmiausia, vertybių tema yra ypatinga, nes į ją patenka viskas, ką sunkiausia įvardinti visiems vienodai aiškiomis sąvokomis, tačiau žmonės tai laiko svarbiausiais klausimais gyvenime: įsitikinimai-religija-politika-pasaulėžiūra-ideologija, seksas-intymumas-šeima-lytis, sportas, tautiškumas-etnosas ir panašiai. Be to, dauguma mano, kad tai „savaime aiškūs" klausimai, tačiau yra priešingai - būtent juos labiausiai reikia aiškintis. Vyrai-moterys, jauni-seni, kairieji-dešinieji, mažumos-daugumos, teistai-ateistai, gnostikai-agnostikai: visi mato skirtingas dramblio dalis, nors kalba apie tą patį.

Mano žiniomis kertinės, pamatinės, bazinės vertybės yra nekintančios, amžinos, nejudančios, o antrinės vertybės - kinta. Panaši nuomonė yra ir garsaus vakariečio vertybių teoretiko Milton Rokeach. Mano nuomone, klasikiniai šaltiniai vertybes apibrėžia kaip 2-3 amžinus šakninius norus (poreikius, siekius) arba vertybinę trejadą (kas turėtų atitikti su terminalinėmis vertybėmis pagal Rokeach Value Survey modelį) ir likusius kaip antraeiles vertybes arba netgi apskritai ne vertybes, o temporalines aptarnaujančias funkcijas (kas Milton Rokeach modelyje yra instrumentinės vertybės).

Taigi, bazinių amžinų vertybių trejada yra: 1 - Visatą, realybę kuriantis pradas (kaip jį bepavadinti moksliškai ar sakrališkai) - pasaulėžiūros, valios, aktyvumo ir ideologijos šaltinis ir 2,3 - vyriškasis bei moteriškasis gamtos pradai, kurie sudaro tikrąją porą (šeimą). Visi šie 3 elementai sudaro mitologinę „didžiąją šeimą".

Tyrimai rodo, kad didžioji dalis pasaulio žmonių visais laikais būtent šeimą (tradicinę sic!) renkasi nepajudinamai svarbiausia vertybe, o po to skirtingai reitinguoja draugus, darbą ir tikėjimą (religiją).

Todėl manau, kad prie žmogiškų vertybių pirmiausia reikia priskirti šeimą ir viską, kas sukasi apie šeimą - iš dalies ir draugai, tikėjimas bei gal net darbas kaip savirealizacija ir tarnystė kitiems.

Svarbiausia vertybė. Ji įskiepijama ar tai genuose paveldima informacija?

Manau, kad tai giliau nei genai.

Politika ir vertybės. Verslas ir vertybės. Mokslas ir vertybės. Ar tai suderinama? Kaip?

Jei kalbant apie minėtą klasikinę vertybinę vertikalę, kurioje visų svarbiausia yra šeima-tikėjimas-draugai-darbas, tai, mano nuomone, politikai neišvengiamai grįžta prie amžinųjų vertybių, kai valstybė/tauta atsiduria kritinėse, krizinėse, išbandymų situacijose. Prie jų neįmanoma negrįžti. Tačiau kartais net ištisa epocha gali įklimpti rutinoje ir pradėti vertinti antraeiles, vadinčiau - funkcines, tarnybines „vertybes".

Norint valstybę ir tautą iškelti į morališkai ir ekonomiškai lyderiaujančių sąrašą, būtinos vieningos strategijos, vieningi prioritetai, o juos žmonės (politikai) neišvengiamai formuoja pagal savo vidines, asmenines vertybines skales.

Norėdami pasiekti aukštą tarptautinį rezultatą, valstybiniu mastu politiniai vedliai turi išmokti tarpusavyje suderinti, susinchronizuoti savo „nematomus" vidinius vertybių sąrašus. Tai verčia juos keisti požiūrio kampą, elgesį, kartais net gyvenimo būdą, o dauguma normalių šios Žemės žmonių yra inertiški ir nenori keistis.

Kaip rodo vertybiniai tyrimai ir vertybiniai sociologų eksperimentai, nedidelis pokytis vertybėse daro didžiulį pamatuojamą pokytį elgesyje.

Vakarų pasaulis šiuo metu išgyvena didžiulę vertybinę krizę ir mokslas nežino, kaip su šiuo klausimu tvarkytis.

Prie finansų krizės dažnai minima ir vertybių krizė. Pritariate minčiai, kad išgyvename vertybių krizę...

Ne pritariu, bet žinau, kad tai yra faktas - visa Vakarų kultūra pergyvena fundamentalių vertybių krizę. Be to patiriame kolosalų (red.past. – didžiulį, milžinišką) informacijos perteklių ir jame labai sunku net išmanančiam žmogui susigaudyti, kas yra gera ar bloga. Mano nuomone, finansinė krizė yra tik amžinųjų vertybių permąstymo arba pasaulėžiūrinės krizės pasekmė.

Yra dvi stovyklos: dūsaujančiųjų dėl moralės nuosmukio ir cinikų, kalbančių, kad pasaulis nesisuktų vien tik dėl moralės. Kaip rasti viduriuką?

Manau, kad atsakymas yra aiškus, tačiau jis toli kultūriškai (ir geografiškai ko gero taip pat) ir giliai praeityje, mažai žinomas XX a. europiniam mokslui: pirmiausia - ir moralumo pakilimai ir moralumo nuosmukiai yra neišvengiama kosminių planetarinių ritmų dalis. Gyvybė visuose lygiuose pulsuoja, banguoja, todėl prieš didelį kokybinį šuolį būtinas „dugno pojūtis". Gilus gamtos ir gyvenimo procesų pažinimas atskleidžia, kad tik dviejų polių kovoje susiformuoja produktyviausia kūrybinė įtampa. Tai dar alegoriškai vadinama te kairė nežino, ką dešinė daro - beje, tai viena giliausių ir įdomiausių raktinių gyvenimo koncepcijų, aiškinančių kaip proporcijuoti moralumą ir cinizmą. Tikslios žinios yra atsakymas, kaip rasti viduriuką. Pavyzdžiui, jei visuomenę valdo vien negatyvios temos, pavyzdys - žiniasklaida, tai visuomenė praranda tikslą gyventi ir naikina save galų gale sunaikindama ir pačią žiniasklaidą. Moralė, nors sąvoka turi 3 reikšmes, iš esmės yra ribų nustatymas, pavyzdys - upė. Tam, kad neišeitų į krantus, suktų jėgainę, nuplukdytų iki jūros. Jei nėra ribų, jei nėra moralės, dingsta prasmė ir kūrybingumas. Jei dominuoja tik pozityvas - sutrinka materiali kultūra ir visuomenė praranda gyvenimo pamatą. Balansavimas tarp materialių ir dvasinių dalykų panašus į ėjimą - tik tikslus žinojimas ir dėmesingumas leis laimingai pasiekti tikslus.

Koks gyvenimas lengvesnis: besišypsančio ciniko ar dūsaujančio geriečio? Kaip manote, kodėl?

Klausimai nelengvi, tad atsakyti galiu tik cituodamas seną išmintį: viena vertus, teigiama, kad pasaulis sukurtas visiškiems egoistams, kuomet siela tarnauja kūnui, ir visiškiems šventiesiems, kai kūnas tarnauja sielai, todėl vargas tiems, kas neapsisprendžia. Kita vertus, labiau rekomenduojama rinktis altruisto būklę, nes siela svarbiau nei kūnas ir cinikas neturės ramybės. Altruisto būsena žymiai geresnė. Trečioji pusė: tyrimai rodo, kad turtingi žmonės yra laimingesni nei Calcuttos (red.past. – miestas Indijoje) vargšai, jie turi daugiau galimybių ar galių, tačiau tarp jų labai nedidelis, neesminis skirtumas.